Naujienos
Bibliotekų iniciatyvos „Metai su knyga“ ambasadorius Juozas Ališauskas: „Į kiekvieną knygą žiūriu kaip į langą, pro kurį viską galiu pamatyti kitaip“
Teatro, istorijos, matematikos bei geografijos mokytojas Vilniaus Valdorfo mokykloje, paauglystėje nemėgęs poezijos, o dabar pats ją kuriantis. Aktorius ir slemeris, išdrįstantis autentišką ir atvirą savo kūrybą pateikti momentiniam publikos ir vertinimo komisijos teismui ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniuose slemo poezijos čempionatuose. Žmogus, šiuolaikine poezija vadinantis mineralinio reklamą, tačiau atskleidžiantis, kad gera literatūra pakeitė jo gyvenimą – toks Lietuvos apskričių viešųjų bibliotekų asociacijos projekto „Metai su knyga“ paauglių skaitymo ambasadorius Juozas Ališauskas. Negražbyliaujantis, tačiau su pasitikėjimu sakantis, kad jam pavyksta sudominti paauglius šia Lietuvoje dar ne itin gerai žinoma poezijos rūšimi, kuri reikalauja drąsos ir atsivėrimo. Būtent tokių susitikimų Juozas tikisi iš akcijos „Metai su knyga“, kurios metu jis aplankys dvylika Lietuvos bibliotekų ir bendruomenių. Jau artimiausiu metu Juozas (kaip ir kiti šios akcijos skaitymo ambasadoriai Gina Viliūnė bei Virgis Šidlauskas) pasidalins pavasario knygos rekomendacija, o ambasadorių susitikimų kalendorius bus paskelbtas balandžio pradžioje. Visos naujienos – interneto svetainėje www.vasarasuknyga.lt ir socialinių tinklų paskyroje „Vasara su knyga“.
Poezija, improvizacija, džiazas, repas. Kur tarp šių dalykų yra slemas? Ar slemas, Jūsų nuomone, yra arčiau literatūros, ar arčiau muzikos, o gal teatro?
Slemas – poezijos varžybos. Arčiausiai literatūros, su minimaliu teatro prieskoniu – tiek, kiek tai liečia atlikimą.
Žodžio meistrų varžytuvės – žinomas reiškinys nuo Antikos laikų. Kuo ypatingos šiuolaikinės poetų varžybos? Trumpai pristatykite taisykles. Ar susirenka daug žiūrovų, ar slemeriai visgi daugiausia klausosi vieni kitų?
Šiais laikais, pilnais nuostabių dalykų ir platformų, kuriose gausu talentų bei įvairiausių žanrų, slemo vertė yra jo gyvybėje – tai, palyginus, efektų neturintis menas, todėl jo stiprybė yra paprastumas ir nuoširdumas, panašiai kaip stand-up komedijoje.
Slemo taisyklės: autorinis tekstas, trys minutės ir jokios pagalbos – t. y., jokios muzikos, kostiumų, daiktų.
Žiūrovų susirenka iki šimto, slemerių būna apie dešimt.
Esate ne tik slemeris, bet ir aktorius, vaidinate Lietuvos nacionaliniame dramose teatre. Ar slemas daro įtaką Jums kaip aktoriui?
Truputį. Abu šie menai yra sceniniai ir juose daug kas priklauso nuo ryšio su žiūrovais. O to ryšio pajautimas – taip pat įgūdis, ateinantis su bet kokia scenine patirtimi.
Kas Jus labiausiai traukia slemo žanre: galimybė būti scenoje, improvizacijos elementas, varžybų sukeliamas adrenalinas, žodžio magija?..
Ryšys. Nuostabus jausmas, kai visa auditorija yra tame pačiame tekste, toje pačioje temoje, tuose
pačiuose išgyvenimuose.
Ar pats, būdamas mokinys, mėgote poeziją, ar nesupratote jos ir bodėjotės ja?
Būdamas mokiniu poezijos nevertinau – perskaičiau „Akim tyliųjų ežerų“ (Salomėjos Nėries eilėraščio „Lietuvai“ eilutė – aut.) ir pagalvojau „Vau, kaip originalu tą patį kartot“.
Kodėl šiais laikais esam taip nutolę nuo poetinio žodžio? Nors lietuviai visada būdavo laikomi poetų tauta, bet šiandien vargu ar dažnas, sustabdytas gatvėje, mintinai padeklamuotų eilėraštį...
Man rodos, poezija tiesiog pakeitė savo formą – dabar mes poezijos klausomės drabužių parduotuvėse ir matydami mineralinio reklamą.
Dėl deklamavimo – gal ir gerai. Mokykloje liepdavo iškalt eilėraštį – iškaldavau. Praėjo keleri metai ir pamiršau. O kiek teko matyti žmogų, deklamuojantį klasikinį eilėraštį, dažnai tai būdavo tik palaikant ritmą ir su patosu pilamos eilutės. Panašiai kaip agresyvus repas, daužantis ausis, kol bandai pasimatuoti džinsus.
Suprantu jūsų klausimą. Manau, taip yra todėl, kad poezijai sunku konkuruoti su „Netflix“ dėl žmogaus dėmesio.
Paprašytas apibūdinti save projekto „Metai su knyga“ auditorijai, parašėte: „Literatūra parodė man, kad viskas gali būti kitaip“. Koks buvo Jūsų įsimintiniausias susitikimas su literatūra ir kada tai įvyko? Kokia literatūra Jums yra padariusi didžiausią įtaką?
Viską pakeitė Michailo Bulgakovo romanas „Meistras ir Margarita“. Būdamas dvidešimties perskaičiau ir supratau, kiek daug magijos galima įžiūrėti kasdienybėje. Ir kaip ta kasdienybė su savo pilkais sovietiniais dangoraižiais, kasdieniais klausimais „Ką valgei?“ ir per Kalėdas girdimomis evangelijomis gali staiga pasirodyti kitaip – įdomiau, paslaptingiau.
Nuo to laiko į kiekvieną knygą žiūriu kaip į dar vieną langą, pro kurį viską galiu pamatyti kitaip.
Dalyvaujate ir laimite ne tik nacionalinius slemo konkursus, bet atstovaujate Lietuvai ir tarptautinėse varžybose. Ar tuomet atliekate kūrinius anglų kalba? Kurios tarptautinės slemo varžybos Jums yra palikusios didžiausią įspūdį ir kodėl?
Užsienyje pasirodydavau lietuvių kalba – o žmonės tokiuose renginiuose vertina negirdėtas kalbas, po renginio prieina, pakartoja kokį įstrigusį žodį.
Didžiausią įspūdį paliko pasaulio čempionatas Rio de Žaneire – labai skirtingi poetai, visus labai mylinti publika, galinga energija ir tekstai, po kurių lieka mintis, kad dar yra kur augti.
Ar dar negalvojate apie savo slemo tekstų rinkinio leidybą?
Retkarčiais vis kas nors pasiūlo, tačiau veiksmų niekada nesiėmiau. Vis dar jaučiuosi nepakankamai geras.
Esate ne tik aktorius ir slemeris, bet ir mokytojas, taip pat vedate slemo edukacijas mokiniams. Ar tiesa, kad netgi tie paaugliai, kurie visai nemėgsta skaityti, bemat susižavi slemu? Kaip Jums pavyksta juos sudominti?
Dažniausiai net tie moksleiviai, kurie neprijaučia literatūrai, vis tiek būna dėmesingi slemui, kadangi tai vis dėlto išstojimas prieš publiką, drąsos ir atvirumo momentas. Kažkaip man kol kas labai sekasi – visi mano sutinkami paaugliai į slemą žiūri atvirai ir man papildomai jų dominti netenka.
Kuris Lietuvos ar užsienio slemo atlikėjas Jums yra padaręs stipriausią įspūdį, apie kurį esate pagalvojęs: iki jo (jos) dar turėčiau patobulėti?
Stipriausią įspūdį paliko meksikietis Alejandras Jimenezas. Teko girdėti jo tekstą apie narkotikų kartelių susišaudymą, vykusį prie vienos Meksikos mokyklos, bei mokytoją, kuri su vaikais dainavo apie lietų iš saldainių, kad vaikai negirdėtų šūvių.
Po šio teksto nusprendžiau, kad norėčiau dažniau kalbėti apie tokio stiprumo įvykius.
Atskleiskite, kur ir kada Vilniuje renkasi slemo mėgėjai?
Vilniuje slemas vyksta kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį bare „Peronas“.
Ko gali tikėtis paaugliai, kurie „Metų su knyga“ renginiuose ateis su Jumis susitikti?
Atviro pokalbio. Tokie pokalbiai nuostabūs, kadangi susitinki su nepažįstamais žmonėmis – statistiškai, turbūt pirmą ir paskutinį kartą. Todėl vertini tą valandą, o kadangi abi pusės viena kitos turbūt nebepamatys – gali būti maksimaliai atviras.
Kada paskutinį kartą lankėtės bibliotekoje?
Prieš savaitę. Ieškojau knygos pavasario rekomendacijai.
Įsimintinų, drąsių ir atvirų susitikimų!
Lietuvos apskričių viešųjų bibliotekų asociacijos informacija
Kovo 6 d. Rietavo savivaldybės Irenėjaus Oginskio viešoji biblioteka organizavo susitikimą
– užsiėmimą ,,Puodeliavimas“ su Lietuvos dailininke keramike, televizijos laidų vedėja,
visuomenės veikėja Nomeda Marčėnaite.
Be galo šiltai ir nuoširdžiai bendraujanti menininkė susitikimą pradėjo pokalbiu apie
kūrybiškumą ir koks svarbus yra požiūris į gyvenimą, kuriame kiekvienas iš mūsų esame saviti,
nepakartojami, turintys labai daug gebėjimų, tačiau dažnai apie tai pamirštame, ir stengdamiesi būti
tokiais kokius mus nori matyti aplinkiniai, neišdrįstame būti savimi. Pasak Nomedos Marčėnaitės,
gyvenimą turime vienintelį, tad reikia jausti kiekvieną dieną, kiekvieną minutę ir jaustis laimingam.
Kadangi susitikimas organizuotas bibliotekos iniciatyva, Nomeda Marčėnaitė
susirinkusioms moterims linkėjimus išreiškė kalbėdama apie C. P. Estes knygą ,,Bėgančios su
vilkais“ ir rekomenduodama paskaityti keletą knygų apie emocinę savijautą.
Po jaukaus pokalbio viešnia pakvietė į kūrybinį užsiėmimą ,,Puodeliavimą“, kurio metu
kiekvienas susirinkęs turėjo proga išlaisvinti savo kūrybiškumą, atsipalaiduoti ir pasvarstyti, kas
žmogui yra laimė, pasitikėjimas, savigarba. Kūrybiniams gebėjimams išlaisvinti Nomeda
Marčėnaitė pirmiausia paprašė baltame popieriaus lape leisti sau nupiešti bet ką, kas ateina iš
pasąmonės, nesistengiant nupiešti nieko konkretaus, o tada atsiradusią mintį įgyvendinti
dekoruojant puodelį. Užsiėmimo dalyviai susipažinę su dekoravimo ypatumais, technika,
priemonėmis, greitai perprato puodelių dekoravimo techniką, kuri nėra paprasta – reikia piešti
neliečiant puodelio, kad pagrindas išliktų švarus. Kai puodeliai pražydo įvairiausiomis spalvomis ir
vaizdais, menininkė negailėjo pagyrų ir patarimų. Visi puodeliai buvo dekoruoti labai skirtingai,
tačiau kiekvienas kūrinys ypatingas, išskirtinis, nes visi žmonės skirtingi, saviti ir unikalūs. Po trijų
valandų kūrybinių ieškojimų, šiltų pokalbių ir kelionės į savo vidinį pasaulį užsiėmimų dalyviai
namo parsinešė po savo pačių dekoruotą puodelį.
Rietavo savivaldybės Irenėjaus Oginskio
viešosios bibliotekos informacija
Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir mokslo komiteto ir Valstybinės lietuvių
kalbos komisijos iniciatyva nuo 2016-ųjų kiekvienais metais vasario 16 d. – kovo 11 d. Lietuvoje ir
užsienyje rengiamos Lietuvių kalbos dienos. Jų tikslas – didinti lietuvių kalbos prestižą, skatinti jos
mokytis, prisidėti prie lietuvių kalbos sklaidos pasaulyje ir telkti bendruomenes Lietuvoje ir
užsienyje.
Rietavo savivaldybės Irenėjaus Oginskio viešojoje bibliotekoje Lietuvių kalbos dienos
buvo minimos linksmai. Bibliotekininkė Ieva Maslauskė parengė užduočių rinkinius Rietavo
Lauryno Ivinskio gimnazijos moksleiviams. 7a (mok. L. Černeckienė), 8a (mok. I. Gedmintaitė), 8c
(mok. K. Maslauskienė), ir Ic (mok. J. Rimeikienė) klasių moksleiviai atsakinėjo į viktorinos
klausimus, sudarinėjo citatas apie kalbą, tarp išsibarsčiusių raidžių ieškojo lietuvių kalbos sąvokų.
Spręsdami užduotis vaikai prisiminė, kokia ypatinga ir išskirtinė yra lietuvių kalba, kokie mes
esame turtingi, šiandien galėdami ja kalbėti.
Rietavo savivaldybės Irenėjaus Oginskio
viešosios bibliotekos informacija
Pavasaris visiems prasideda skirtingai. O Laukuvos kultūros namai pavasarį pasitiko protų mūšiu „Placebas smegenims“, kuris yra tradicinis ir skirtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti. Gražų kovo 5 dienos vakarą į Laukuvos kultūros namus susirinko 13 komandų: „Bočiai“, „Gimnazistai“, „Knygininkai“, „Laukiva 1“, „Laukiva 2“, „Laukuviečiai“, „Medvigalim“, „Pieno gėlė“, „Pilėnai“, „Šiauduva“, „Treigys“, „Tverai“ , „Varpas“ ir jų palaikymo kompanijos.
Tą vakarą komandoms buvo pateikta 70 klausimų ir užuominų nuo LDK iki Aurimo Valujavičiaus, nuo augalų iki Morzės abėcėlės, nuo virtuvės iki mirusių lietuvių kalbos žodžių. Komandoms sekėsi įvairiai. Po pirmojo turo 3 komandos surinko po 11 taškų („Medvigalim“, „Pieno gėlė“, „Šiauduva“), po 9 taškus surinko („Laukuviečiai“, „Pilėnai“, „Treigys“), o kitos komandos po vieną du taškus mažiau. Šiame etape komandos galėjo surinkti 20 taškų.
Antrajame etape komandoms buvo pateikti 8 klausimai su užuominomis. Čia komandos iš kuo mažiau užuominų turėjo įvardinti: miestą, augalą, savaitės dieną, medį, asmenybę, vaisių, šventę ir vietą. Labai smagu, kai iš pirmos užuominos „Tai pirmoji lietuviška skaičiavimo mašina-kompiuteris. Ji sugebėjo suvesti vaizdinę ir tekstinę informaciją, per 1 sekundę nuskaitydavo pilną A4 formato lapą“, komanda teisingai įvardija augalą – rūta. Šiame etape 24 taškus surinko - „Pieno gėlė“, 22 taškus – „Medvigalim“, 16 taškų – „Treigys“, po 15 taškų – „Laukuviečiai“ ir „Pilėnai“.
Paskutiniame etape komandoms buvo pateikta 10 atvirų klausimų. Šiame etape daugiausia taškų surinko „Tverai“ – 7 taškus. Ir tai vienintelė komanda, kuri žinojo, kad emisaras yra su slapta misija į kitą šalį valstybės valdžios ar politinės organizacijos siunčiamas asmuo.
O susumavus visų etapų taškus paaiškėjo, trečia vieta atiteko komandai „Treigys“- 31 taškas, antra vieta komandai – „Medvigalim“ – 36 taškai, o pirma vieta komandai „Pieno gėlė“ – 39 taškai. Klausimus protų mūšiui sugalvojo ir renginį vedė Rietavo savivaldybės Irenėjaus Oginskio viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriaus darbuotoja Loreta Jurkienė. Neuroninių ląstelių pavasarinis sąmyšis Laukuvos kultūros namuose, kaip ir pavasaris atėjo netikėtai, ryškiai ir paliko pačius geriausius įspūdžius.
Ventarinė – tai miręs lietuvių kalbos žodis, kuris reiškė - pilvas.
Informaciją paruošė, bibliotekininkė Loreta Jurkienė
Nuotraukos Laukuvos kultūros centro
Skaitymo kultūrą puoselėjanti LRT kviečia į knygų skaitymą pažvelgti kitaip ir skelbia skaitymo maratoną. Jo metu skaičiuosime perskaitytų knygų puslapius ir kartu su visa Lietuva sieksime bendro tikslo – iki liepos pabaigos perskaityti 10 milijonų puslapių.
Akcijos tikslas – įkvėpti noro skaityti bei atrasti naujų autorių bei kūrinių, todėl pagrindinis dalyvių prizas – naujai atrastos knygos ir istorijos. Kitų lyderių ar laimėtojų nebus, nes nugalės kiekvienas, prisidėjęs prie maratono.
Prie LRT skaitymo maratono prisijungti paprasta – puslapyje skaitymomaratonas.lt galima registruoti perskaitytų knygų puslapius, kurie iškart atsispindės specialiame maratono skaitiklyje. Kiekvienas puslapis svarbus, todėl dalyvauti kviečiami visi – nuo mažiausio iki didžiausio skaitytojo.
2017-uosius UNESCO buvo paskelbusi Liudviko L. Zamenhofo, esperanto kalbos kūrėjo, metais. 2019 metais sukako 160 metų nuo šio asmens gimimo. Šiemet Esperanto kalbai sukanka 137 metai. Esperanto yra visavertė kalba, genialus XIX a. lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol. Ja visame pasaulyje bendrauja tūkstančiai žmonių, leidžiamos knygos ir periodiniai leidiniai.
Liudvikas Lazaris Zamenhofas gimė 1859 m. gruodžio 15 d. Balstogėje, tada dar buvusioje Rusijos sudėtyje. Anuomet tai būta „tautų katilo“ iš lenkų, rusų, žydų ir vokiečių. Vos sulaukęs 10 metų L. Zamenhofas parašė pjesę „Babelio bokštas, arba Balstogės tragedija“. Pavadinimas rodo, kad skirtingų tautybių gyventojams ten nebuvo lengva ir dėl kalbų skirtumų. Todėl L. Zamenhofas labai anksti, dar mokykloje, ėmėsi kalbos mokslų. Jau tuomet jam nedavė ramybės mintis sukurti bendrą kalbą, galinčią spręsti įvairiatautėje aplinkoje kylančias problemas. Tarptautinė kalba turėjo suteikti galimybę susikalbėti, užkirsti kelią konfliktams ir prisidėti prie tautų suartinimo.
Esperanto kūrėjas buvo akių gydytojas. Gydytojo praktiką 1885 m. jis pradėjo Veisiejų miestelyje. Čia parengė medžiagą savo sukurtos kalbos vadovėliui. Išleisti vadovėlį L. Zamenhofui pavyko tik 1887 metais ir tik dėl pažinties su būsima žmona, iš Kauno kilusia Klara Zilbernik, kurios tėvas Aleksandras finansavo knygos leidimą.
Page 4 of 49
- You are here:
-
Home
- Naujienos
