Marina Abramovič. Eiti kiaurai sienas

kiaurai„Aš patyriau visišką laisvę – pajaučiau, kad mano kūnas peržengė visas kliūtis, tapo beribis; skausmas neberūpėjo, neberūpėjo niekas – ir tai mane svaigino“, – taip apie savo patirtį kalba viena garsiausių šiandienos performansų atlikėjų Marina Abramovič. „Performanso krikštamote“ save vadinančios menininkės pasirodymai nepalieka abejingų – charizmatiška, beprotiškai drąsi kūrėja provokuoja ir kviečia žiūrovą kartu įvertinti kūno ir proto ribas bei galimybes. „Eiti kiaurai sienas“ – netradicinė biografija, kurioje Marina Abramovič dalinasi atsiminimais apie savo gyvenimą ir karjerą.

Jugoslavijoje gimusios kūrėjos tėvai – komunistinio išsivadavimo herojai, užėmę aukštas pareigas pokario vyriausybėje. Iki kol Marinai suėjo šešeri, ji augo giliai religingų senelių šeimoje ir tik vėliau persikėlė pas tėvus. GYvendama su tėvais susidomėjo menu. Ji atvirauja, kad motina namie buvo įvedusi bene karišką tvarką. „Visi pasirodymai, kuriuos atlikau Jugoslavijoje, vyko iki 22 val., nes tuo metu turėjau būti namie“, – yra pasakojusi Abramovič.

Bet niekas nesustabdė kūrėjos smalsumo, ryšio su kitais žmonėmis paieškų, išskirtinio balkaniško humoro jausmo. Atsiminimų knygoje „Eiti kiaurai sienas“ ji atvirai pasakoja apie savo kelionę meno srityje. Siekdama emocinių ir dvasinių transformacijų, menininkė ne kartą ryžosi peržengti pavojaus, baimės ir skausmo slenkstį bei atsidūrė ant fizinių žmogaus galimybių ribos.
Net kai kalba apie savo nepavykusius projektus, Abramovič nebando įsijausti į aukos vaidmenį. Ji visada atvirai kalba apie kūną. Kūryba yra svarbiausia Abramovič gyvenimo dalis, todėl ji teigia, kad menas ir gyvenimas yra neatskiriami.

Vienas plačiausiai žinomų Marinos Abramovič pasirodymų – performansas Rhythm 0, atliktas 1974 m. Jo metu menininkė nereaguodama stovėjo prieš auditoriją, o prieš ją buvo išrikiuoti keliasdešimt daiktų – nuo rimbų iki sekso žaislų, nuo peilio iki šaunamojo ginklo su kulka. Per šešias valandas žiūrovai galėjo su Abramovič kūnu daryti ką panorėję – taip ji siekė pažadinti žmogaus įgimtą agresiją, ką vėliau įrodė nubrozdinimai ir žaizdos ant jos kūno.

„Jos išskirtiniai darbai – labai asmeniški, galbūt dvasiški, be abejonės politiški. Ji veikiau kelia klausimus, nei pateikia atsakymus – apie intymumą, karą, moralę, gedulą, apgaulę, iliuzijas ir patį laiką. Šios svarbios temos atsispindi įtraukiančiuose memuaruose, o skaitytojas kviečiamas įveikti pojūčių ir idėjų sienas kartu su autore“, – teigia The Guardian.

Tomas Vaiseta. Vasarnamis: Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija 1940-1990

vasarnamisIstoriko ir rašytojo Tomo Vaisetos knyga „Vasarnamis. Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija 1944–1990“ atskleidžia po mitų, paslapčių ir sovietinių stereotipų skraiste slypintį psichiatrijos ligoninės gyvenimą ir griauna įsisenėjusias nuostatas apie pacientus bei psichikos ligas.
Knyga „Vasarnamis“ – tai ir monografija, ir pirmąkart girdimas balsas tų, kurie leido laiką ligoninėje, iki šiol vadinamoje tiesiog Vasaros 5. Autorius pastebi, kad vis dar itin gajus požiūris į šią ir panašias gydymo įstaigas kaip į „durnynus“, o į pacientus – kaip „durnius“. 

T. Vaiseta ėmėsi sunkaus ir reikalingo darbo – jis analizuoja Vilniaus psichiatrijos ligoninės istoriją, pasakoja apie psichiatriją sovietmečiu (1944–1990) ir nagrinėja ligoninės darbą. Kokie gydymo metodai buvo taikomi pacientams? Kaip ir kada tie metodai keitėsi, nuo ko tai priklausė? 

„Vasarnamyje“ ne tik pateikiami istoriniais dokumentais paremti faktai, bet ir pasakojama apie ligoninės gyvenimą, naudojantis iki šiol niekur neviešintais šaltiniais. Autorius pasitelkia ligoninės pacientų ir jų šeimų skundus, kalbina buvusius pacientus, gydytojus. Tai ne tik mokslinis, istorinis darbas, bet ir išskirtinis tyrimas, prisidėsiantis keičiant lietuvių požiūrį į psichikos sveikatą ir gydantis šios negalios sukurtas stigmas. 

„Tomo tyrimas gali tapti svarbiu žingsniu keičiant požiūrį į psichikos negalią.“

Žurnalistas, rašytojas Dovydas Pancerovas 

„Labai įspūdingas ir įdomus darbas. Gražiai ir jautriai parašytas, bus svarbus indėlis į mūsų mokslą ir kultūrą.“

doc. dr. Neringa Klumbytė

Tomas Vaiseta (g. 1984) – istorikas ir rašytojas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras. 2006 m. Vilniaus universitete baigė žurnalistikos bakalauro studijas, o 2008 m. įgijo istorijos magistro laipsnį. 2012 m. apsigynė disertaciją „Nuobodulio visuomenė: vėlyvojo sovietmečio Lietuva (1964–1984)“. Nuo 2014 m. dirba VU Istorijos fakultete lektoriumi. Dėsto Sovietologijos teorijas, XX a. sociokultūrinę ir kasdienybės istoriją, Lietuvos kultūros sovietizavimą. Domisi Sovietų Lietuvos kultūros ir socialine istorija, kasdienybės istorija bei sovietine psichiatrija. 

Taip pat yra išleidęs knygas „Paukščių miegas“ bei „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“, yra kultūros žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ vyr. redaktorius. 

Autorius tikina, kad knygos „Vasarnamis“ tikslas – nepalaikyti stigmos, nepasiduoti susiformavusiems vaizdiniams, kurie rūšiuoja žmones, atimdami galimybę pažinti tikrovę. Tai viena iš priežasčių, kodėl knyga nebuvo pavadinta „Vasaros 5“.

Witold Gombrowicz. Filosofijos kursas per šešias ir ketvirtį valandos

witoldLenkų rašytojo Witold Gombrowicz knyga „Filosofijos kursas per šešias ir ketvirtį valandos“ – tikras literatūros perlas. Autorius supažindina su svarbiausiais pasaulio filosofais ir jų idėjomis. Tai puikus leidinys visiems besidomintiems filosofija.

Knygoje „Filosofijos kursas per šešias ir ketvirtį valandos“ autorius su kandžiu sąmoju, netikėtomis įžvalgomis ir provokuojančia kritika apžvelgia I. Kanto, G. Hėgelio, S. Kierkegardo, A. Šopenhauerio, Ž. P. Sartro ir M. Heidegerio idėjas. Tai jis padaro šešiose „vienos valandos“ esė. O vieną „penkiolikos minučių“ esė jis skiria marksizmui. 

„Turbūt daugelis trokšta, kad būtų koks nors neskausmingas būdas išsiaiškinti, ką didieji filosofijos protai – Hėgelis, Kantas, Nyčė ir Sartras – mąstė apie žmones. Niekada nebuvo lengva skaityti tų didžiųjų mąstytojų darbus, o daugelis paaiškinimų ar vadovėlių tik klaidindavo ar išpreparuodavo kalbą. Todėl įsivaizduokit, kokį malonumą patyriau, atsivertęs Witold Gombrovicz knygą „Filosofijos kursas per šešias ir ketvirtį valandos“ – nuostabų darbą, kuriame sąvokos apibendrinamos drąsiais, konstatuojamaisiais sakiniais. Ši knyga yra lyg filosofijos kursas, kurį visuomet norėjote išmokti.“

David Lehman, Bloomberg News

Witold Gombrowicz (1904–1969) – rašytojas, eseistas ir scenaristas, vienas reikšmingiausių XX amžiaus lenkų rašytojų. 1968 metais buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai. Milan Kundera apibūdino jį kaip „vieną geriausių amžiaus romanistų“.

W. Gombrowicz studijavo teisę Varšuvos universitete, metus praleido Prancūzijoje, o grįžęs pradėjo dirbti Varšuvos teisme sekretoriumi. Tuo pat metu pradėjo ir rašyti. Išgarsėjo parašęs dramą „Ivona, Burgundijos princesė“ ir romaną „Ferdydurkė“. Drama „Ivona, Burgundijos princesė“ buvo pastatyta ir Stokholmo teatre, kur ją režisavo pats Ingmaras Bergmanas. 

Autoriaus knygos Lenkijoje buvo laikomi skandalingomis ir netinkamomis, todėl beveik 40 metų jo darbai šalyje buvo uždrausti. Paskutiniuosius savo metus W. Gombrowicz gyveno Prancūzijoje, kur dėstė filosofiją. Knyga „Filosofijos kursas per šešias ir ketvirtį valandos“ yra būtent šių paskaitų ir jose gimusių apmąstymų rezultatas. 

Po vieno pasisakymo „Laisvosios Europos“ radijui rašytojui buvo uždrausta grįžti į Lenkiją, tad nuo 1964 m. jis gyveno ir dirbo Prancūzijoje, netoli Nicos. 

Witold Gombrowicz yra romanų „Ferdydurkė“, „Trans-Atlantika“, „Pornografija“, „Kosmosas“, „Apsėstieji“ autorius. Jo knygos verčiamos į daugiau nei 30 kalbų.

Rachel Macy Stafford. Mama neužsiėmusi

mamaAtraskite, kokią galią, malonumą ir džiaugsmą teikia gyvenimas neužsiėmus! Knyga „Mama neužsiėmusi“ – tai atsakymas internetinei ekranų visuomenei, kaip rasti pusiausvyrą žiniasklaidos perpildytame ir tobulumo apsėstame pasaulyje. 
Pasinaudojusi savo rašytojos, mokytojos ir motyvuotojos įgūdžiais knygos autorė Rachel Macy Stafford pateikia paprastus patarimus, kaip atsikratyti blaškančių įpročių ir iš tikrųjų bendrauti su artimaisiais. 
Jei technologijos yra nauja priklausomybė, tai multitaskingas yra naujas gyvenimo ritmas. Gamindami pietus, mes tikriname elektroninį paštą, maudydami vaikus, siuntinėjame žinutes ir didžiąją dalį laiko praleidžiame žiūrėdami į ekranus, o ne į savo artimųjų akis. Nenuostabu, kad esame sutrikę ir išsiblaškę, turime nesibaigiančius darbų sąrašus ir perkrautas darbotvarkes. 
Rachel Macy Stafford – specialiojo ugdymo mokytoja įgijusi magistro laipsnį švietimo srityje. 2010 metais ji nusprendė, kad tokio perkrauto gyvenimo jai gana. Pavargusi būti toli nuo svarbiausio savo gyvenimo tikslo - vyro ir vaikų, ji išbandė paprasčiausius pratimus, padėjusius atsikratyti beprasmių, labiausiai blaškančių veiksmų ir atsiduoti svarbiems, nuoširdiems santykiams. Ji pradėjo rašyti didžiulio populiarumo sulaukusį tinklaraštį, kuriame  fiksavo savo pastangas ir netrukus pastebėjo, kad išmoko neskubėti ir žymiai daugiau laiko skirti greta esantiems žmonėms.

Abigail Tucker. Liūtai mūsų svetainėse

liutaiSmagi ir netikėtai gąsdinanti knyga „Liūtai mūsų svetainėse: kaip katės mus prisijaukino ir užvaldė pasaulį“ atskleidžia tikrą mažų, bet ne tokių ir nepavojingų gyvūnų – kačių – sąmokslą prieš visa žmoniją. Žurnalistė Abigail Tucker atliko stulbinantį tyrimą ir po kaulelį išnarstė daugelio taip mylimas kates.

Katės užvaldė nuošalius skersgatvius ir mūsų miegamuosius. Be jokios abejonės, joms priklauso ir internetas, kur virusinis vaizdo įrašas su kačiukais gali būti greitai peržiūrėtas iki 10 mln. kartų.

ačiau kaip katėms pasisekė taip globaliai dominuoti? Juk jos, skirtingai nei šunys, neduoda jokios praktinės naudos. Tiesa ir tai, kad jos yra baisiai nekompetentingos pelių ir žiurkių gaudytojos ir dar kelia pavojų daugeliui ekosistemų. Ir vis tiek mes jas mylim. 

Kad geriau suprastume tas tarp mūsų gyvenančias pūkuotas nepažįstamąsias, knygos „Liūtai mūsų svetainėse“ autorė Abigail Tucker keliavo susitikti su veisėjais, aktyvistais ir mokslininkais, kurie savo gyvenimus paskyrė katėms. Sąmojingai, protingai ir itin smalsiai autorė aiškinasi, kaip tie maži padarėliai išnaudoja santykius su žmonėmis, kad taptų įtakingiausiais ir galingiausiais gyvūnais planetoje. 

Iš tikrųjų tinkamiausia reakcija pamačius pūkuotą kačiuką turėtų būti ne susižavėjimas, bet išgąstis.

Abigail Tucker – žurnalistė, kurios mokslinės žurnalistikos darbai buvo pristatyti antologijoje Best American Science and Nature Writing ir įvertinti Nacionalinės mokslų akademijos. „Liūtai mūsų svetainėse: kaip katės mus prisijaukino ir užvaldė pasaulį“ – pirmoji A. Tucker knyga, kuri tapo New York Times bestseleriu ir buvo išversta į 10 kalbų. A. Tucker dirba žurnalo Smithsonian korespondente, kur rašo įvairiausiomis temomis – nuo vampyrų antropologijos iki bioliuminescencinio jūrų pasaulio. Gyvena Konektikute ir yra Jeilio universiteto Timothy Dwight koledžo narė. 

Dr.Dale E. Bredesen. Įveikti Alzheimerį. Pirmoji veiksminga prevencijos ir gydymo programa

alzhaimerisDr. Dale Bredesen knygoje „Įveikti Alzheimerį“ išsamiai aprašo ligą ir jos eigą, jis paaiškina, kodėl ši liga taip smarkiai paplitusi ir kaip žmonės patys sau ją sukelia. Teigiama, kad jau 2050 metais pasaulyje bus apie 160 milijonų šia liga sergančių žmonių. Tačiau dabar atsirado būdas kur kas veiksmingiau kovoti su Alzheimeriu ir pristabdyti jo plitimą. Knygoje aiškiai pristatoma autoriaus sudaryta programa, kuria vadovaudamiesi apsisaugosite nuo ligos arba susigrąžinsite prarastas funkcijas. 
„Knyga „Įveikti Alzheimerį“ pirmą kartą naujausius mokslo tyrimus pavertė praktiniu planu, kuris gali įveikti ligą ir neįtikėtinai pagerinti smegenų veiklą bei sveikatą. Jei turite smegenis, perskaitykite šią knygą“. 
Mark Hyman, gydytojas, knygos „Riebalų dieta: lieknėk be alkio“ autorius
„Įveikti Alzheimerį“ duoda naują pradžią medicinai ir siūlo sutelkti dėmesį ne vien į ligą, bet į sisteminį požiūrį, kuris būtinas gydant žmogų. Neuromokslininkas dr. Dale Bredesen įžiebė viltį visiems besibaiminantiems Alzheimerio ligos ir net tiems, kurie ja serga. Knygoje „Įveikti Alzheimerį: pirmoji veiksminga prevencijos ir gydymo programa“ jis atskleidžia naujausius tyrimus, rodančius, kad ši liga nebėra nuosprendis. 
Knygos autorius teigia, kad nuo Alzheimerio ligos galima apsisaugoti, kad įmanoma atkurti silpstančias pažintines funkcijas. 
Visi žinome bent vieną žmogų, kuris išgyveno vėžį, tačiau nežinome nė vieno, kuris būtų išgyvenęs Alzheimerį. Iki dabar. 
Knygoje „Įveikti Alzheimerį: pirmoji veiksminga prevencijos ir gydymo programa“ autorius pristato savo ilgus metus trukusių tyrimų ir darbo rezultatą – programą ReCODE, kuri visiškai pakeis Alzheimerio prevenciją ir gydymą. Visi mano, kad neįmanoma atkurti dėl ligos prarastų pažintinių funkcijų, tačiau dr. D. Bredesen žengia dar toliau – jis sako, kad įmanoma ne tik atkurti, bet ir tą išmintimi, kuri padės gydyti mūsų žmones ir atveria galimybę užbaigti Alzheimerio erą“. 
Patrick Hanaway, gydytojas, Klivlando klinikos Funkcinės medicinos centro tyrimų direktorius
Dr. Dale Bredesen – visame pasaulyje žinomas neuromokslininkas ir Alzheimerio ligos tyrinėtojas. Vadovauja Easton Alzheimerio tyrimų centrui prie Kalifornijos universiteto Los Andžele. Alzheimerio ligos tyrimams skyrė daugiau nei 30 metų.