• Salomėja Nėris. TOLIMAS SAPNAS (su CD) (serija "Gyvoji poezija")

    sapnas"Ši Nėries eilėraščių rinktinė – tai dviejų jos 1944–1945 m. sudarytų, bet taip ir nepasirodžiusių poezijos knygų leidimas. Dvi jos knygos-vizijos, kurioms stalinistinės cenzūros sąlygomis nebuvo jokių galimybių tapti tikrove. Tolimi sapnai. Tai, kad Nėris šiomis kūrybinėmis vizijomis gyveno, kad nepaisydama jokių brutalių aplinkybių jomis tikėjo, įrodo jai visą gyvenimą būdingą drasą laikytis netiesinių poetinės logikos dėsnių. Kartais ši drąsa būdavo palaikoma moterišku naivumu, pamišimu ar pasipūtimu. Galbūt tada ši aistra tapo kerštinga – ir galiausiai pavojinga pačiai poetei, kritiniu momentu nebejautusiai saiko, destruktyvi jos kūrybą globojusiam pasauliui. Galbūt tai patvirtina Nėries sakinys iš karo metais baltosiomis eilėmis parašyto poetinio fragmento „Meilės dainos“: „Iš meilės savo aviliui kvapniam / Bitelė įgelia – ir miršta“. Tačiau toji pati energija gali tapti ir netikėto virsmo, pasaulio atsinaujinimo, vidinės pilnatvės, natūralios rezistencijos blogiui ir melui šaltiniu. Poetinę drąsą Nėris tapatino su meilės pradmeniu. Už šią drąsą ji per savo gyvenimo ne kartą mokėjo labai aukšta kaina – asmenine laime, reputacija, fatališkomis klaidomis, sunkiomis kaltėmis gimtajam, išmaitinusiam Tėvynės aviliui. Tačiau drauge jos lyrika gaivino ir tebegaivina kaip kupinas gyvybės indas."

  • Sud. Saulė Matulevičienė. MANIUTĖS SĄSIUVINIAI (su CD)

    sasiuviniaiŠi knygelė "Maniutės sąsiuviniai" skirta didžiausios lietuvių kalbos salos Baltarusijoje – Gervėčių krašto – istorijai, kurią užrašė puiki dainininkė ir pasakotoja, šio krašto kultūrinės atminties saugotoja Marija Petrikaitė-Mažeikienė, iki šiol daugelio meiliai vadinama Maniute. Ji dainuoja, seka pasakas su padainavimais, prisimena ne tik savo, bet ir tėvų, senelių kartos gyvenimą, domisi ir šiandienos įvykiais.

    Maniutė gimė 1923 metais, tėvų šeimoje buvo vyriausia iš aštuonių vaikų, metus mokėsi lietuviškoje pradinėje mokykloje, o ją uždarius, dar trejus – lenkiškoje, iki šiol kalba ir skaito lietuviškai, lenkiškai, rusiškai ir gudiškai, o atsiminimus rašo kone dailyraščiu. Su vyru Bronium Mažeika užaugino dvi dukteris, kurios, kaip ir daugelis šio krašto vaikų, septintajame dešimtmetyje buvo išleistos mokytis į Lietuvą, į lietuviškas mokyklas, čia ir liko.

    Visas Maniutės gyvenimas prabėgo savam Gervėčių krašte, prie Ašmenos, – ji gimė ir ištekėjo Girių kaime, vėliau su šeima persikėlė gyventi kitapus upės – į Petrikus. Čia 1970-aisiais metais ją atrado tautosakininkė Danutė Krištopaitė, Norberto Vėliaus surengtos kompleksinės Gervėčių ekspedicijos dalyvė.

    Knyga "Maniutės sąsiuviniai" išleista su CD, kurio įraše prisiminimus skaito pati Marija Petrikaitė-Mažeikienė.

  • Marcelijus Martinaitis. SUTARTINĖ (su CD) (serija "Gyvoji poezija")

    sutartineŠia „Gyvosios poezijos“ serijos rinktine siekiama pristatyti Marcelijaus Martinaičio lyrikos branduolį – autentišką jos poetiką, savitą estetinio matymo ir santykio su pasauliu būdą. Rinktinę apsispręsta pavadinti martinaitiškai – vienu konkrečiu žodžiu-vaizdiniu, kokius pats poetas yra parinkęs savo ankstesnėms rinktinėms "Vainikas" (1981), "Sugrįžimas" (1998). Pastarojo autorinės redakcijos tapo šio leidinio pagrindu. Trys paskutiniai skyriai sukomponuoti iš vėliausių rinkinių: "Tolstantis" (2002), "K. B. Įtariamas" (2004) ir po Martinaičio mirties Valentino Sventicko sudarytos rankraščių ir poezijos knygos "Nenoriu nieko neveikti" (2014).

    "Sutartinės sąvoka atrodo tinkama Martinaičio „poetinei utopijai“ įvardyti. Gyvastingą ryšį su tradicija išlaikiusi archajiška liaudies daina skirtingus tonus, melodijas ir ritmus sujungia į nenugludintą, nenušlifuotą, bet vientisą unikalų skambesį. Toks modernistiškai sumeistrautas, nenušlifuotas – lyg naiviojo liaudies meno drožinys – yra Martinaičio ankstyvosios poezijos pasaulėvaizdis. Jam nebyliai disonuojančiais sąskambiais atitaria vėlyvosios poezijos interpretacinis kodas – raštas. „Mediniams balsams“, raštui ir mūsų skaitymui lemta susitikti, „būti surinktiems“, Sutartinėje kaip ant kalno ir susitarti, kad būtų gražu."

  • Sud. Brigita Speičytė. POEZIJA ŽEMAIČIŲ IR LIETUVOS (su CD) (serija "Gyvoji poezija")

    poezija„Ikiaušrinė“ lietuvių poezija iš laiko perspektyvos regisi tarsi savaimingai susiformavęs kultūrinis kraštovaizdis, susiklostęs iš skirtingų kūrybinių iniciatyvų, kalbinių dialektų, nevienalyčio regioninio substrato – tarsi nedidelių upelių ar sraunesnių upių, ir susitinkančių, ir prasilenkiančių, tinklas. Šį poezijos „margumyną“, kurio dar nejungia viena bendrinė kalba, sieja pats neblėstantis poetinės kūrybos poreikis, – nuolat, bet vis kitaip atsinaujinantis ir besitęsiantis žmogaus ir jo pasaulio dialogas. Tokio universalaus dialogo buvimas, poreikis jį tęsti sava kalba, su sava asmenine ir kultūrine patirtimi yra turbūt svarbiausia šio laikotarpio lietuvių literatūros realija.

    XIX a. lietuvių poetinio kraštovaizdžio „margumynas“ vis dėlto nėra visiškai atsitiktinis: jį formavo istorijoje susiklosčiusi skirtingų regionų – Žemaitijos ir Lietuvos –kultūra. Poetiniuose tekstuose šį lokalųjį podirvį akivaizdžiausiai liudija kalba, jos tarminis pobūdis žemaičių ar Žemaitijoje gyvenusių Antano Klemento, Dionizo Poškos, Silvestro Valiūno, Simono Stanevičiaus, Karolinos Praniauskaitės ir rytų aukštaičių Antano Strazdo, Antano Baranausko, Antano Vienažindžio kūryboje.

    "Iki XX a. žemaičių ir lietuvių poeziją išlaikė ir perdavė ne tik raštas, tačiau labiausiai – daina, balsas. Pavyzdžiui, A. Baranausko eilių – „Dainu dainelę“, Anykščių šilelio, kai kurių Kelionės Petaburkan dalių – giedojimo tradicija Anykščiuose būdavo perduodama iš kartos į kartą iki šių dienų. Į XX a. pabaigos modernios dainuojamosios poezijos lauką šias senąsias dainas perkėlė atlikėjas Vytautas Kernagis, atgaivinęs ir suburiantį, uždegantį A. Baranausko „Dainu dainelę“, ir žaismingą A. Vienažindžio „Linksminkimos“, „Pasakykai, panytėle“ skambesį. 1986 m. aktoriaus Algirdo Latėno įskaityti A. Strazdo eilėraščiai tapo vienu įsimintiniausių įbalsintos lietuvių poezijos kūrinių greta tokių, kaip, pavyzdžiui, Laimono Noreikos Maironis ar Justinas Marcinkevičius. Žemaičiai, daugiau rašto nei balso poetai, panašaus dėmesio sulaukė mažiau. Tad šiame „Gyvosios poezijos“ tomelyje lygiai susitinka abu lietuvių lyrikos balsai – žemaitiškasis ir lietuviškasis. Tačiau pagal XIX a. pirmosios pusės rašto suvokimą juos, užrašytus dabartine bendrine lietuvių kalba, kiekvienas, taip pat mokantis savo tarmę, galime perskaityti balsu savaip." Brigita Speičytė