• Monika Krikštopaitytė. ATIDARYMAI. LIETUVOS DAILĖS GYVENIMO FRAGMENTAI 2005-2014 M.

    atidarymai„Atidarymai: Lietuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005–2014 m.“ – tai beveik dešimtmečio rinktiniai straipsniai ir interviu su meno kūrėjais, sugrupuoti į tris dalis: „Parodos ir kiti įvykiai“, „Personalijos“ ir „Pokalbiai“.

    Šia knyga siekiama chronologiškai pratęsti Alfonso Andriuškevičiaus dailės kritikos straipsnių rinkinio leidybos tradiciją, tikintis, kad tekstų telkinys gali atskleisti ne tik autoriaus profesinių vertybių sistemą, bet ir bent iš dalies nubrėžti svarbesnių dailės įvykių punktyrą, pristatyti tikrus ir netikrus didvyrius bei problemas, o jų interpretacijos – pateikti išsamesnį netolimos praeities kontekstą. Taip norima įtvirtinti dailės kritikos pozicijas rašant dailės istoriją, kur Krikštopaitytė pasirodo kaip savitą kalbą turinti autorė ir tikra rakštis institucijoms bei kanonams, nuolat abejojanti, kelianti klausimus ir pristatanti savus herojus.


    Monika Krikštopaitytė (g. 1979) – nuo 2001 m. nuolat rašanti dailės kritikė, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AiCA) narė, nuo 2007-ųjų kultūros savaitraščio „7 meno dienos“ dailės skyriaus redaktorė, 2011–2014 m. – vyriausioji redaktorė, 2013 m. už publicistinius kūrinius įvertinta Lietuvos kultūros ministerijos premija.

  • Jonas Dumčius. IŠ RANKRAŠČIŲ PALIKIMO: ATSIMINIMAI, LAIŠKAI

    jonas dumciusJonas Dumčius (1906–1986) – viena svarbiausių Lietuvos klasikinės filologijos asmenybių, išaugusi tarpukario kultūrinėje terpėje ir iš jos atsinešusi fundamentalų išsilavinimą bei erudiciją. 1929 m. baigęs studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, 1930–1931 m. stažavęs Bazelyje, Dumčius 1932–1940 m. dėstė Kauno universitete, o atsikūrus Vilniaus universitetui persikėlė į Vilnių ir iki gyvenimo pabaigos dirbo Klasikinės filologijos katedroje. 


    Knygoje „Iš rankraščių palikimo: atsiminimai, laiškai“ pateikiami jo atsiminimai ir įvairių žmonių jam rašyti laiškai, tarp kurių didžiausią pluoštą sudaro tarpukario Lietuvos savanorio, išeivijos kultūros veikėjo, Vergilijaus vertėjo Antano Rukšos (1900–1980) laiškai.

  • Vytautas Rubavičius. VĖLUOJANTI SAVASTIS

    veluojanti savastinsPoeto ir filosofo studijų ir straipsnių knyga „Vėluojanti savastis“ prisodrinta aktualiausių socialinės dabarties apmąstymų. Pirmas skyrius aprėpia globalizacijos, laisvosios rinkos, populiariosios kultūros ir tradicinių vertybių sąveikas. Antrame skyriuje autorius aiškinasi, kodėl kultūrinės atminties ir tautinio tapatumo klausimai stumiami į nuošalę ir kaip interpretuojama sovietinė patirtis. Trečio skyriaus apmąstymai inspiruoti minėtais požiūriais reikšmingų kūrinių. Refleksijomis remiasi šiuolaikinės filosofijos prieigomis ir asmeniška laikysena.


    “Visuomenės ir kultūros kitimų vertinimo lauke Vytautas Rubavičius – viena įdomiausių asmenybių. Jo svarstymuose telkiasi poeto, filosofo ir aktyvaus piliečio patirtys. Jis neria į aktualiausių klausimų verpetus. Atsiverskite trumpam šios knygos Turinį, ir iškart pamatysite. Būna, kad, pradėję žiūrėti filmą, dėl nemalonių pradžios vaizdų sudirgstame, bet meninio pasakojimo būdas tolydžio įtraukia. Taip kartais atsitinka skaitant Rubavičių. Įtraukia analizės ir mąstymo skvarba, argumentų pynės, kalbėjimo ir ginčo energija. Nepaisant to, ar pritari jam, ar ne. Sovietizmo preparavimas tampa vyraujančia pastanga, kad ir koks klausimas svarstomas.
    Kas matėte, kaip Vytautas žaidžia krepšinį? Stumteli pečiu, braunasi pro gynėjų rankas, apsisuka, pašoka ir įmeta. Žinoma, čia palyginimą sakau. Ir dar. 

    Vytauto Rubavičiaus eilėraščiuose, kampuotuose, prisodrintuose kalbos netikėtumų ir šiurkščių vaizdų, iš jų išteka švelnaus lyrizmo upelių. Darykime, darykime gi ką nors, kad žmonių gyvenimas būtų žmoniškas, – štai upelis, kuris teka per jo apmąstymus.“

    Literatūros kritikas Valentinas Sventickas

  • Jerzy Giedroyc, Czeslaw Milosz. LAIŠKAI 1964-1972 (II tomas)

    czeslaw milosz„Laiškai 1964-1972“ - tai antras (iš trijų) Jerzy Giedroyco ir Czesławo Miłoszo beveik pusę amžiaus trukusio susirašinėjimo tomas. 

    Jį sudarantys 305 laiškai ir į knygos priedą patekusios publikacijos, dokumentai lyg geriausias veidrodis atspindi ne tik jųdviejų literatūrinę, kultūrinę, politinę veiklą, to meto istorinius ir kultūrinius įvykius, bet ir atskleidžia jų santykius, asmeninį gyvenimą, netgi nuotaikas.

  • Marina Cvetajeva. LAIŠKAI Į VILNIŲ

    laiskai i vilniuMarina Cvetajeva (1892–1941) – žymi rusų poetė, laikoma viena garsiausių XX a. rusų literatūros kūrėjų. Pirmąją knygą „Vakaro albumas“ išleido, būdama šešiolikos. Ji išgyveno 1917-ųjų revoliuciją ir badmetį, per kurį neteko dukrelės Irinos.

    1922 m. poetė išvažiavo iš Rusijos ir su šeima gyveno Paryžiuje, Berlyne, Prahoje.

    Nepritapusi emigracijoje, 1939-aisiais grįžo į Rusiją. Tačiau ji įsitikino, kad niekas jos čia nelaukė. Vienatvė tapo dar ryškesnė ir baisesnė, niekas nespausdino jos knygų, nebuvo iš ko gyventi. Jos vyras Sergejus Efronas, Baltosios armijos karininkas, ir dukra Ariadna Efron 1941 m. buvo suimti už šnipinėjimą. Efronas nuteistas mirti.

    Prasidėjus karui, Cvetajeva su sūnumi buvo išsiųsti į Sibirą. Išsikankinusi, nebegalėdama pakelti skurdo, visiškai pažeminta tais pačiais metais poetė nusižudė.

    Jos kūryboje atsispindi poeto, svajotojo ir teisėjo, konfliktas su realiuoju pasauliu. Liūdima dėl buvusios senosios Rusijos, dėl tragiško caro šeimos likimo. Nemažai evangelinių įvykių interpretavimo vaizdų. Veikėjai iš įvairių epochų istorinių sakmių ir padavimų. Cvetajeva rašė ir proza. Tai esė apie Puškiną, Vološiną, Bielą, Rusijos epą ir lyriką, meną ir rašytojo sąžinę.

    Ji susirašinėjo su Rilke, Pasternaku. Svarbūs ir jos laiškai Natalijai Gaidukevič, lotynų, prancūzų ir vokiečių kalbos mokytojai, gyvenusiai Vilniaus senamiestyje, Užupyje. Tie laiškai buvo rasti namo palėpėje. Moterys niekada nebuvo susitikusios, bet laiškai labai nuoširdūs. Gal poetei buvo lengviau atsiverti žmogui, kurį pažino tik iš susirašinėjimo. Gaila, kad neišliko Natalijos Gaidukevič laiškų. Poetės laiškai – tai autobiografiniai tekstai, atskleidžiantys poezijos ir tiesos ryšį. Cvetajeva dėkojo mokytojai už dvasinį palaikymą.

    Knyga išleista rusų ir lietuvių kalbomis. Marinos Cvetajevos laiškus į lietuvių kalbą vertė poetė Ramutė Skučaitė, komentarus – Nijolė Kvaraciejūtė.

  • M. K. Oginskis. LAIŠKAI APIE MUZIKĄ

    laiskai apie muzikaKompozitoriaus, valstybės veikėjo kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio (1765-1833) „Laiškai apie muziką“ prancūzų kalba buvo parašyti ir kartu su priedais į vieną rankraštį sujungti 1826-1829 m., jų autoriui gyvenant Florencijoje.

    Prancūzų kalba ši knyga iki šiol nėra buvusi išleista. 2014 m. „Laiškus apie muziką“ iš originalo kalbą (prancūzų) parašyto teksto į lietuvių kalbą išvertė Virginijus Baranauskas. Knygą sudaro trumpa įžanga (autorius M. K. Oginskis), du M. K. Oginskiui rašyti jo bičiulių laiškai ir penki M. K. Oginskio laiškai, rašyti jo draugams. Du pirmieji M. K. Oginskio laiškai yra autobiografinio pobūdžio, trečiasis – apie muzikos atsiradimo istoriją, įvairias liaudies muzikos formas, ketvirtajame pasakojama apie XVIII a. pab. – XIX a. pirmųjų dešimtmečių Europos vokalinę muziką, penktajame – apie instrumentinę muziką, jos kūrėjus ir atlikėjus.