• Dr. Dana Suskind. Trisdešimt milijonų žodžių: kaip kalbėjimasis lavina vaiko smegenis

    301995 m. mokslininkų Betty Hart ir Todd Risley atliktas tyrimas parodė, kad kai kurie vaikai iki savo ketvirto gimtadienio girdėjo trisdešimčia milijonų žodžių mažiau nei bendraamžiai. Girdėję daugiau žodžių vaikai buvo labiau pasiruošę mokyklai, jiems lengviau sekėsi skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Remdamasi šiuo tyrimu, profesorė Dana Suskind nusprendė įsigilinti į šią problemą Apie gautus rezultatus ir išvadas ji pasakoja knygoje „Trisdešimt milijonų žodžių: kaip kalbėjimasis lavina vaiko smegenis“.

    Dialogas ir kalba – pagrindinis augančio žmogaus smegenų „maistas“. Ypač svarbu, kad jis būtų kokybiškas ir subalansuotas. Kalba nėra tik atskiri žodžiai – tėvai, bendraudami su vaiku, ugdo jo emocinį intelektą, moralines vertybes, loginius gebėjimus. Sužinoję ir supratę, kokią didelę naudą turi laiku ištarti žodžiai ir kaip jie lemia vaiko raidos trajektoriją, tėvai nebeskubės pirkti išmaniųjų telefonų ir žaislų. Jie su vaikais kalbėsis. 

    Skirtingai nei kiti žmogaus organai, smegenys gimus vaikui dar nėra pakankamai subrendusios, o smegenų vystymasis labai priklauso nuo vaiko potyrių - vienas svarbiausių, be lytėjimo ir matymo, yra girdėjimas tėvų sakomų žodžių. Tėvai jau nuo pat mažens turi kalbėti su vaiku – pasakoti apie skalbimą, gaminamą maistą ar... Homero „Odisėją“. Svarbu kiekvieną savo veiksmą nusakyti kuo vaizdingiau ir išsamiau. Juk vaikas nuo pirmos dienos mėgina užmegzti kontaktą ir įsitraukti į pokalbį – į jo gugavimą reikia reaguoti turtingais ir plačiais atsakymais.

    Skaityti daugiau...

  • Kostas Slivskis. Sumedžiok vilką...

    vilkaKosto Slivskio knyga „Sumedžiok vilką, nuotykiai ir dar šis bei tas“ neabejotinai sudomins ne tik medžiotojus, bet ir tuos, kurie teigia apie galimą vilkų išnykimą. Apie tai, jog tikrai tai negresia, apie tai, jog vilkų populiacijos didinimas gali privesti prie gamtos tragedijos, knygoje savo mintis išsako medžiotojai.

  • Kevin Horsley. Neribota atmintis

    atmintisTarptautinio atminties didmeistrio vardą pelniusio autoriaus Kevino Horsley knyga „Neribota atmintis“ yra viena populiariausių negrožinės literatūros knygų, gelbstinti visus, kuriems žūtbūt reikia išmokti prisiminti.

    Daugelis žmonių neišnaudoja nė 10 proc. savo potencialios atminties, tačiau būtent šis gebėjimas gali tapti didžiuliu pranašumu gyvenant šiuo konkurencingu laikotarpiu.

    Kevinas Horsley 2013 metais pasiekė pasaulio atminties rekordą ir jis žada, kad savo atmintį, mokymosi gebėjimus, produktyvumą gali išlavinti bet kas. 

    Jei kada jautėtės pernelyg apkrauti, išgyvenote milžinišką stresą ir negalėjote susikoncentruoti bei atlikti savo darbų, tai knyga „Neribota atmintis“ taip pat taps išsigelbėjimu. Sužinosite, kaip didžiausi atminties meistrai išmoksta susikaupti bet kada, jei tik to reikia; galėsite ne tik nesunkiai susikoncentruoti, bet ir įsiminsite informaciją bei padidinsite savo produktyvumą; išvengsite laiko švaistymo, klaidų bei nereikalingo streso. 

    Skaityti daugiau...

  • Sniegė Pilypienė. Stalino ir Hitlerio seksualinis gyvenimas

    sniegePasaulyje išleista daugybė įvairiausių knygų apie Staliną ir Hitlerį. Nemažai apie juos ir lietuvių kalba. Bet iki šiol gana mažai žinoma ir neištyrinėta šių dviejų istorinių asmenybių intymioji gyvenimo pusė, kuri - „pavydėtinai" spalvinga. Įdomiausia tai, kad šių dviejų „herojų" seksualinis gyvenimas - tarsi veidrodžio atspindys: abu sirgo sifiliu, abu turėjo polinkį į homoseksualumą. Manoma, kad Stalino sekso partneris buvo jo asmeninės apsaugos vadovas, vengrų žydas K. V. Paukeris, apibūdinamas kaip „nepadoraus raudonio ir jausmingų lūpų bei aistringų juodų akių", atsidavęs tautų vadui ne tik visa širdimi, bet ir kūnu.

    Tikėtina, kad Hitleris galėjo turėti homoseksualių lytinių santykių su savo jaunystės draugu Augustu Kubizeku - atvirai išreikštu gėjumi. Bet greičiau Hitleris buvo pasyvus, o ne aktyvus sekso partneris. Mat fiureris labiau mėgo stebėti iš šalies homoseksualius lytinius santykius nei pats juose aktyviai dalyvauti. Taip pat jis turėjo daugybės filmų kolekciją apie homoseksualius santykius, sukurtus specialiai jam.

    Stalinas ir Hitleris turėjo ir kitų lytinių nukrypimų bei patologijų. Ilgą laiką buvo manoma, kad Stalinas turėjo įgimtą difaliją. Tai reiškia, kad vyras du penius. Vienas iš jų funkcionuoja normaliai, o kitas gali būti neišsivystęs, „nematomas" ir, žinoma, neatlieka savo funkcijų. Bet atlikus Stalino palaikų skrodimą, ši prielaida nepasitvirtino. Be to, Stalino kairės kojos antras ir trečias pirštai buvo suaugę. Tikriausiai nenorėdamas, kad kas nors pamatytų, jis visada miegodavo su kojinėmis.

    Skaityti daugiau...

  • Vladimir Bešanov 1943-ieji. Lūžio metai

    1943Antrojo pasaulinio karo istorija apipinta stereotipais ir mitais, kur kiekviena konfliktuojanti pusė siekia pateisinti savo dalyvavimą kruviniausiame pasaulio istorijoje konflikte. Baltarusių istorikas Vladimiras Bešanovas knygoje „1943-ieji. Lūžio metai“ iš naujo žvelgia į lemtingus konflikto metus, kai Raudonoji armija perėjo į kontrataką. Kas lėmė šį pokytį karo eigoje?
    Sovietams 1943 m. – įsimintiniausi Antrojo pasaulinio karo metai. Pirmiausia, žiemą pavyko atkovoti Stalingrado miestą. Vokiečiams nepavykus užimti Maskvos, šie visas pajėgas nukreipė į strategiškai svarbų miestą ant Volgos upės kranto. Pergalė Stalingrade būtų leidusi atkirsti sovietus nuo naftos tiekimo ir užtikrinusi degalus Vermachto karo mašinai. Šio miesto svarbą suvokė ir abu diktatoriai – tiek Stalinas, tiek Hitleris įsakė kautis dėl kiekvieno metro ir iki paskutinio šovinio. 

    Po Stalingrado patikėję savo jėgomis, sovietai 1943 m. vasarą dar kartą įrodė savo pranašumą Kurske. Dažnai čia vykęs mūšis vadinamas kruviniausiu ir žiauriausiu Antrojo pasaulinio karo susirėmimu. Įvairiais duomenimis, jame galėję dalyvauti iki dviejų milijonų žmonių, buvo naudojama pati pažangiausia to meto karinė technika. Kurske vokiečiai buvo priversti iš puolimo pereiti į gynybą – tokioje padėtyje jie ir liko iki pat karo pabaigos 1945 m.

    Kai šie mūšiai pristatomi Sovietų Sąjungos ar Rusijos istorijos vadovėliuose, didžiuojamasi rusų generolų taktikos ir strategijos išmanymu, toliaregiškumu ir intuicija – laikoma, kad būtent tai leido įveikti Vermachtą ir pradėti pergalingą žygį Berlyno link. Tačiau Vladimiras Bešanovas knygoje „1943-ieji. Lūžio metai“ siekia paneigti mitą, kad lūžis įvyko dėl ryžtingų Raudonosios armijos karvedžių veiksmų. Iš tiesų, anot istoriko, skaudžius pralaimėjimus lėmė aukščiausios vokiečių karinės vadovybės klaidos. Tarp jų – ir paties fiurerio užsispyrimas.

    Istorikas teigia, kad nebuvo jokio įspūdingo tankų mūšio prie Prochorovkos – jis įrodo, kad tai tebuvo masinis sovietų šarvuotųjų kovos mašinų naikinimas, atliktas vokiečių artilerijos ir aviacijos. Čia nebūta nė vieno vokiško tanko. Raudonosios armijos viršūnės siekė pateisinti gėdingą nesėkmę - taip atsirado legenda apie didžiausią istorijoje tankų mūšį.

    Knygos „1943-ieji. Lūžio metai“ autorius – baltarusių istorikas Vladimiras Bešanovas. Tarnavo Sovietų sąjungos jūrų pajėgose poliarinėse srityse ir Juodosios jūros flotilėje. 1992 m., nenorėdamas prisiekti Ukrainos valstybei, išėjo į atsargą. Pirmoji jo knyga „60 Napoleono kovų“ pasirodė 2000 m., vėliau pasirodė jo knygų serija, skirta Antrajam pasauliniam karui. „1943-ieji. Lūžio metai“ – viena iš šios serijos knygų. Vladimiro Bešanovo knygų populiarumą liudija tai, kad kai kurios jų buvo perleistos net 5-7 kartus.

  • Darius Pocevičius.Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990, I dalis

    12016-aisiais pasirodžiusi poeto, vertėjo ir literatūros kritiko Dariaus Pocevičiaus knyga „100 istorinių Vilniaus reliktų“ buvo šluote iššluota iš knygynų lentynų. Tai viena pirmųjų knygų, pradėjusių leidinių apie Lietuvos sostinę „bumą“. 

    Kiekviena epocha Vilniuje paliko savo ženklus ir simbolius – čia galima rasti LDK ir ATR palikimą, carinės Rusijos okupacijos reliktus, tarpukario paminklus. Knygoje „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis“ Darius Pocevičius siekia iš naujo pažvelgti į sovietmečio kasdienybę Gedimino mieste. Kaip ir ankstesnėje knygoje, autorius stengiasi išvengti pernelyg lituanizuotos, mitologizuotos ar romantizuotos pasakos apie miestą ir pažadinti skaitytojų smalsumą patiems tyrinėti miestą. 

    Antrasis pasaulinis karas neaplenkė Vilniaus. Daugelis yra girdėję istoriją apie „miesto išvadavimą“, sugriautą Vokiečių gatvę ir grandiozinius miesto urbanistinio pertvarkymo projektus. Po karo nuskurdusi ir ištuštėjusi sostinė sovietiniais metais išaugo bene penkis kartus ir šiandien joje gyvena virš pusės milijono gyventojų. Šis augimo, vystymosi ir plėtros procesas į miesto audinį įrėžė savo ženklus ir simbolius, kuriuos Darius Pocevičius surinko į knygą „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis“. 

    Sovietinis Vilnius – kontrastinga ir marga vieta, tačiau autorius į jį žvelgia kitaip nei ankstesni tyrėjai. Darius Pocevičius vengia ideologinių klišių, būdingų sovietmečio tyrimams – kaip ir ankstesnėje knygoje, jį domina gyvoji, autentiškoji miesto istorija. Šios knygos veikėjai – ne elitas, o naujieji miestiečiai. Autorių domina jų rūpesčiai ir pramogos, pirmieji žingsniai iš kaimo persikėlus į miesto erdvę. Apie sovietmečio kasdienybę ir kultūrą knygoje pasakoja iki šiandien išlikę viešosios erdvės reliktai. 

    „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis“ – knyga, neturinti apibrėžto žanro. Ją galima skaityti kaip romaną, kasdien atversti ir susipažinti su vis nauju Vilniaus reliktu, jis gali tapti miesto enciklopediniu žinynu ar kelionės gidu. Darius Pocevičius pasakoja nuosekliai ir įtraukiančiai, vengia vertinimų, todėl knyga neįkyri ir lengvai skaitoma. 

    Darius Pocevičius mėgsta save vadinti miesto tyrinėtoju. Jis yra parašęs keturias knygas, dvi iš jų – plataus masto studijos apie Vilniaus miesto istoriją ir reliktus. Rašyti apie miestą jį paskatino suvokimas, jog apie įdomiausius miesto audinio sluoksnius, kuriuos užgožia populiarūs turistiniai objektai, iš tiesų žinome labai nedaug. Anot jo, niekas išsamiai nesidomėjo miesto urbanistika, todėl teko pačiam šturmuoti archyvus ir pateikti alternatyvą istorikų pasakojimams. Už šį bandymą – pirmąją Vilniaus reliktų knygą – Dariui Pocevičiui įteikta 2017 m. Sostinės mero premija.