• Vidmantas Valiušaitis. Ponia iš Venecijos ,,Mūsiškiai“ tavernos

    ponia„Mykolo Kleopo Oginskio, praeityje aukšto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dignitoriaus, antroji žmona Marija de Neri Oginskienė buvo labai graži, žavinga, neeilinio proto, išskirtinio apsukrumo ir sumanumo moteris. Venecijos tavernos savininko duktė italė, Lietuvoje tapusi turtinga ir iškilusi į pačias aukštuomenės viršūnes, pagaliau tapo ponia, apie kurią, jos amžininko Stanislovo Moravskio liudijimu, „jokiu būdu nebūtum galėjęs pasakyti, kad kadaise ji stumdėsi smuklėje“.

    Jei Vasario 16-osios akto signatarai galėtų pasižmonėti po dabartinę Lietuvą ir ką nors apie ją pasakyti, spėju, kad pasižvalgę po Vilniaus centrą daugelis iš jų nė neįtartų, kad tėvynė penkiasdešimt metų stumdėsi „sovietinėje smuklėje“. Tačiau užtektų jiems išvykti 10 km už Vilniaus, tada pasiklausyti Lietuvos vardu gražbyliaujančiųjų kalbų, o ypač – pasižiūrėti į kai kurias akis, kad tėvynės veidą apibūdintų panašiai, kaip ir S. Moravskis ponią iš Venecijos tavernos:

    „Tuo metu ji jau buvo tikra ponia, aristokratė, išdidi aristokratė tikra to žodžio prasme. nusikalstamas egoizmas ir visiškas kilnių jausmų nebuvimas, širdies ir sąžinės balso stoka, suteikianti jai natūralią persvarą prieš nors šiek tiek širdies turinčius žmones, įžūlus ir begėdiškas žvilgsnis; tam tikro išsiauklėjimo ir mandagumo stelbiamas koketavimas, italės sumanumas, gudrios lapės klastingumas, galų gale visuomenėje jau pasirodžiusi nauja karta, kuri negalėjo žinoti jos praeities – dėl viso to ji atrodė rimta, gerbiama, žinoma ir įstabi moteris, prieš kurią kaip prieš dievaitę ir mūsuose, ir užsienyje nuolankiai nusilenkdavo!“

    Vidmantas Valiušaitis

  • Andrew Leatherbarrow. Černobylis 01:23:40

    cernobilisŠiandien apleistos Pripetės apylinkės vilioja smalsuolius ir ekstremalių nuotykių ieškotojus, norinčius patekti į erdvėje sustingusį laiką, pažymėtą baisios katastrofos randu. Čia išlikę vaiduokliai-namai, apleistos žaidimų aikštelės ir tuščios gatvės mena tragediją ir byloja apie suluošintus tūkstančių žmonių likimus. Apie Černobylį vis dar kuriami filmai ir rašomos knygos, liudijančios šiurpą keliantį įvykį.

    Apie atominės elektrinės sprogimą ir jo padarinius pasakoja ir Andrew Leatherbarrow knyga „Černobylis. 01:23:40“. Sovietų Sąjungoje visuomet buvo ieškoma būdų padidinti elektros gavybą šalies pramonės poreikiams užtikrinti. Didinant reaktorių darbo intensyvumą buvo eksperimentuojama ir atominėse elektrinėse. Balandžio 26 d. naktį, 01:23:40 Černobylio atominės elektrinės ketvirtojo bloko pamainos viršininkas Aleksandras Akimovas nuspaudė avarinį reaktoriaus stabdymo mygtuką. Tačiau buvo per vėlu – grandininė branduolinė reakcija jau buvo nebesustabdoma. 
    Ši naktis pakeitė ištisos kartos likimą ir priartino Sovietų Sąjungos žlugimą. Žuvo ar buvo suluošinta daugybė žmonių. Evakuoti teko visą Pripetės miestą ir aplinkines gyvenvietes. Pragaištingi ekologinės katastrofos padariniai pavertė Černobylio apylinkes negyvenamomis dykromis. 
    Avarijos istorija apipinta įvairiausiais mitais ir legendomis. Vienas iš jų - pasakojimas apie Černobylio narus. Taip buvo vadinami į telkinį po reaktoriumi siunčiami vandenį turėję išleisti žmonės. Tik taip buvo įmanoma išvengti galimo antrojo sprogimo, kuris būtų pavertęs visą Rytų ir Vidurio Europą negyvenama. 

    Knygoje „Černobylis. 01:23:40“ pasakojama apie tos pragariškos balandžio 26 d. nakties įvykius. Andrew Leatherbarrow leidžiasi ieškoti atsakymų į klausimus apie avarijos priežastis, jos eigą ir padarinius. Jis pasakoja apie didvyriškas avarijos likviduotojų ir gaisrininkų pastangas užgesinti gaisrą ir kiek įmanoma sumažinti pražūtingas katastrofos pasekmes. Autorius remdamasi avariją likvidavusių vyrų atsiminimais ir pokalbiais su tais, kas tuo metu buvo vienos baisiausių žmonijos istorijoje katastrofos zonoje. Ši knyga – penkių metų tyrimo rezultatas, kurį vainikuoja paties autoriaus kelionė į Černobylio zoną. Katastrofos tragizmą padeda atskleisti Andrew Leatherbarrow darytos nuotraukos. 

    „Černobylis. 01:23:40“ – dar vienas bandymas papasakoti apie Černobylio įvykius ir šios istorijos niekada nesibaigsiančią pabaigą. Knygoje persipina autoriaus surinkta medžiaga, jau patvirtinti istoriniai faktai bei paties autoriaus išgyvenimai. Šią knygą Andrew Leatherbarrow skiria kaip padėką narsiems vyrams, išgelbėjusiems Europą nuo atominės katastrofos. Tokių praeities klaidų pamiršti nevalia. 

  • Arkadij Babčenko. Karas Čečėnijos tragedija

    karasMes nežinome, dėl ko kariaujame. Neturime tikslo, moralinio pasiteisinimo. Mus siunčia žudyti ir mirti neaišku už ką . Tame pulke visi nekenčia visų, virš aikštės, it susmirdęs sunkus debesis, tvyro beprotybė ir neapykanta – ir šis debesis įsismelkia į jauniklius kaip citrinų rūgštis: prieš išsiunčiami į mėsmalę mes nelyg šašlykas privalome prisitraukti baimės ir neapykantos raugo. Taip paprasčiau stipti.

    Ši knyga – apie žinomo rusų žurnalisto, aršaus Kremliaus kritiko Arkadijaus Babčenkos patirtį Čečėnijoje. Aštuoniolikmetis Arkadijus, pašauktas atlikti karinės tarnybos, pateko tiesiai į mėsmalę. Dalyvavo abiejuose Čečėnijos karuose, vėliau tapo karo korespondentu, dirbo Gruzijoje ir Ukrainoje. 2017 m. vasarį dėl persekiojimų buvo priverstas išvykti iš Rusijos. 2018 m. gegužę skelbta, kad A. Babčenka nužudytas, bet vėliau paaiškėjo, kad jis gyvas ir tai tebuvo slapta Ukrainos saugumo tarnybų operacija. A. Babčenka rusų kariuomenę vaizduoja kaip gaują raketomis, sunkiąja artilerija, lėktuvais ir tankais ginkluotų nusikaltėlių. Karas tokiems – galimybė išvengti kalėjimo. Čia viešpatauja sadistiniai impulsai ir godumas. Nužmogėja ne tik kariuomenė – visas sociumas pradeda gyventi pagal kalėjimo modelį, vadovautis dedovščinos principais.

  • Osho. Kaip nutildyti protą meditacija ir gera sveikata

    oschoŠioje knygoje vienas didžiausių XX amžiaus filosofų Osho kalba apie meditaciją kaip apie veiksmingą proto nuraminimo būdą. Neramus protas – didžiausia šiuolaikinio žmogaus problema. Neramus protas, užuot buvęs geras žmogaus tarnas, tampa jo šeimininku. Kai protas panyra į tylą, gyvenimas tampa panašus į nuostabų meno kūrinį.

  • Sigita Valevičienė. Motinystės kelias

    keliasApie motinystę. Tokią, kokia ji yra iš tikrųjų – su visa emocijų vaivorykšte. Knygos „Motinystės kelias“  autorė Sigita Valevičienė nevengia tamsių ir sunkių temų, nebijo kalbėti apie tokius jausmus, kuriuos moterys slepia net nuo savęs, tačiau tuo pačiu ji parodo kelią į šviesesnes mintis.

    Šiuolaikinės mamos būna visokios – vienos siekia karjeros, kitos ryžtasi leisti laiką tik su vaiku ir net nenori kelti kojos iš namų, vienos mėgaujasi dėmesiu sau ir vaikui socialiniuose tinkluose, kitos – vaikelį saugo nuo svetimų akių ir niekur nededa jo nuotraukų, vienos siekia būti tobulos ir lanko kursus, skaito literatūrą bei domisi viskuo, ką tik randa apie motinystę, kitos – pasitiki savo instinktais ir nebijo klysti.
    Tačiau laikui bėgant ir požiūriui į pasaulį keičiantis, kai kas išliko nepakitę – kiekvienai moteriai, kuri tampa mama, tenka susidurti su neišvengiamais pokyčiais savyje. Jai tenka nueiti motinystės kelią. Šis kelias dažnai būna sunkus jau vien dėl to, kad moteris ima geriau save pažinti, pamato kur kas daugiau silpnybių nei įsivaizdavo turinti, susiduria su savo trapumu, su meile, kuri iškelia į padanges tiek pat, kiek žeidžia ir skaudina. Tačiau tame kelyje moterys dažnai atranda ir savo drąsą, svajones, netgi savo pašaukimą. 
    Sigita Valevičienė knygoje „Motinysės kelias“ stengiasi tapti tuo gidu, kuris lydės moterį jos transformacijos kelionėje. Čia rasite atsakymus, kas yra moteriškumas ir kokie svarbiausi įvykiai keičia moters gyvenimą:
    -    Kaip anksčiau ir dabar suprantami bei vertinami moters pokyčiai
    -    Kaip pasiruošti pirmosioms mėnesinėms ir intymiems santykiams
    -    Kaip sutikti nėštumą, persileidimą ar mažylio netektį, kaip suprasti savo emocijas
    -    Kas vyksta su moterimi nėštumo metu – kaip keičiasi kūnas, mąstymas, emocijos ir kaip tai valdyti
    -    Ką daryti, kad gimdymas būtų kuo sklandesnis
    -    Kaip priprasti prie naujo – mamos – vaidmens
    -    Kaip kurti santykius šeimoje – su mamomis, močiutėmis
    Knygoje gvildenamos ir tokios temos kaip sapnai, lankantys pastojusias moteris, tėvo vaidmuo gimdyme ar motinystės liūdesys ir net vienatvės jausmas. 
    Knyga tinkama ir bręstančiai merginai, ir besilaukiančiai ar jau pagimdžiusiai mamai, ir vyrams, tėvams, norintiems suvokti, kas vyksta artimos moters gyvenime. 
    Sigita Valevičienė – keturių vaikų mama, psichologė, psichoterapeutė. Gilinasi į nėštumo, motinystės temas, nuo 2016 metų Kauno krikščioniškuosiuose gimdymo namuose dirba medicinos psichologe. Škotijoje baigė dulų ir hipnogimdymų mokymus. Ruošia poras gimdymui ir motinystei. Ji įsitikinusi, kad motinystė keičia moterį, o ta vidinė kelionė, skirta išmokti pamilti ne tik vaikus, bet ir save pačią.
    „Žmonėms kyla daug klausimų ir kartu nerimo bei lūkesčių, susijusių su mergaičių brendimu ir pasirengimu santykiams, su pastojimu, laukimusi, gimdymu ir galiausiai vaiko auginimu.  Sigitos Valevičienės knyga labai plačiai ir išsamiai apžvelgia motinystės temą ir pateikia nevienapusišką, o trimatį vaizdą.“

    Doc. dr. Asta Adler

  • Vaiva Rykštaitė. Pirmąkart mama

    mamaVaiva Rykštaitė knygoje „Pirmąkart mama“ pasakoja savo tapimo mama istoriją ir atsako į klausimus, kurie kyla kitoms mamoms ar dar tik jomis tapsiančioms. 

    Vaiva Rykštaitė (g. 1985 m., tikrasis vardas Justė Winder) – filosofijos magistrė, tinklaraštininkė. Vytauto Didžiojo ir Birbeko universitetuose (Londonas) studijavo filosofiją. Būdama aštuoniolikos, dirbo modeliu Milane, vėliau gyveno ir dirbo Londone, išbandė įvairias sritis ir darbus – pardavėjos, padavėjos, valytojos, slaugės; sukūrė vintažinių daiktų prekybos verslą. Išvykusi į Indiją mokėsi jogos, vėliau ten dirbo jogos trenere, tą patį darbą tęsė Havajuose. Šiuo metu gyvena Havajuose, augina dvi dukras. Parašė knygas „Plaštakių sindromas“ (2010 m.), „Kostiumų drama“ (2013 m.), „Viena Indijoje“ (2014 m.), „Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“ (2016 m.), „Trisdešimt“ (2017 m.). „Pirmąkart mama“ – septintoji jos knyga.

    „Pirmąkart mama“ – tai raminantis ir atviras kūrinys. Knyga, kuri gali padėti pasirengti motinystei ir pasijusti drąsiau, kad nesate viena, kuriai kyla keisti klausimai, norai ir jausmai. Pati autorė pripažįsta, kad tik gimus dukrai suprato, jog visiškai nebuvo pasirengusi tam, kas jos laukia. Pirmas kartas jai pačiai buvo šokiruojantis ir trikdantis, o emocijos kunkuliavo kaip pašėlusius – nuo meilės iki paranojos. 

    Rašytoja rado būdą įveikti savotišką tapatybės krizę ir teigia, kad rengdama knygą skaitė daugiau nei besiruošdama magistriniam darbui. 

    Ar po gimdymo pasikeitė mano smegenys? Ar man reikia mamyčių klubo? Ar vis dar galiu būti seksuali? Kodėl mano močiutės ir kitos Sovietų Sąjungos moterys nežindė savo vaikų? Kas, visuomenės manymu, yra gera mama? Tokius klausimus knygoje „Pirmąkart mama“ kelia Vaiva Rykštaitė ir atsako į juos atvirai, nevengdama asmeniškų detalių. 

    „Tai yra mano dovana pirmakartėms, laukinėms, pasiutusioms moterims, kurios pačios nenutuokė viduje slypint pūkuotą švelnią mamytę. Bet ne tik. Ji – ir visoms geriausioms rožinėms merginoms, nė karto nepamynusioms tėvų liepimo namo grįžti devintą. Tikiu, kad tapusios motinomis jūs savyje atpažinote tą laukinę, pasiruošusią už vaiką kautis nagais ir dantimis. Aš esu jūsų sesuo. Motinystėje. Aš esu mama.“

    Vaiva Rykštaitė