• Kate Morton. Paslapčių saugotoja

    saugotojaPaslaptingas, kupinas meilės ir kaltės Kate Morton romanas „Paslapčių saugotoja“ pasakoja apie slapčiausias šeimos nuodėmes ir metų metus besitęsiančias pastangas viską pamiršti ir pateisinti.

    Vieną vasarą Anglijos kaime per vakarėlį šeimos ūkyje šešiolikmetė Lorelė pasprunka į vaikystės namelį medyje, kuriame mėgaujasi puikiu oru ir svajoja apie savo ateitį. Ji mato nepažįstamąjį, ilgu keliu einantį link fermos, ir stebi, kaip mama su juo kalbasi. Netikėtai Lorelė tampa šokiruojančio nusikaltimo liudininke. Nusikaltimo, kuris grasina sužlugdyti viską, kuo ji tikėjo ir ką žinojo apie savo šeimą, ypač apie savo nuostabią, mylinčią, beveik tobulą mamą.

    Po tos vasaros praėjo penkiasdešimt metų. Lorelė yra sėkminga ir mylima aktorė, gyvena Londone. Šeima vėl susirenka ūkyje švęsti Lorelės mamos Dorotės devyniasdešimtojo gimtadienio. Suprasdama, kad tai gali būti jos paskutinė galimybė, Lorelė ima ieškoti atsakymų į klausimus, kurie ją persekiojo visą gyvenimą, klausimus, kurių atsakymai slypi mamos praeityje.

    Dorotės istorija nukels į Angliją prieš Antrąjį pasaulinį karą, į septintąjį dešimtmetį. Tai istorija apie tris nepažįstamuosius iš labai skirtingų pasaulių – Dorotę, Vivjeną ir Džimį – kurie netikėtai susitiko karo metais Londone ir kurių gyvenimai susipynė visiems laikams.

    Romanas „Paslapčių saugotoja“ tyrinėja troškimus, svajones ir nelauktas pasekmes, kurias tie troškimai ir svajonbės kartais sukelia. Tai nepamirštama istorija apie mylimuosius ir draugus, apgavystę ir aistrą.

    Kate Morton – australų kilmės rašytoja, parašiusi penkis bestseleriais tapusius romanus. Studijavo dramos meną ir anglų literatūrą, su šeima gyvena Londone ir Australijoje.

    Jos debiutinis romanas „Rivertono dvaro paslaptis“ tapo vienu sėkmingiausių debiutų Didžiosios Britanijos istorijoje. Autorės knygos verčiamos į 34 kalbas ir parduodamos 40 šalių. Lietuviškai taip pat išleistos K. Morton knygos „Užmirštas sodas“, „Tolimos valandos“.

  • Marianne Power. Kaip aš gelbėjau savo gyvenimą

    powerVisų savigalbos ir patarimų knygų mėgėjų biblija – „Kaip aš gelbėjau savo gyvenimą“. Anglų žurnalistė Marianne Power ryžosi metus trukusiam eksperimentui ir išbandė po vieną savipagalbos knygą per mėnesį. Ar šios knygos keičia gyvenimą? Pagaliau viskas paaiškės. 

    Aš norėjau žinoti, kas nutiktų, jei aš tikrai vadovaučiausi Septyniais sėkmės lydimų žmonių įpročiais? Jei tikrai pajusčiau Šios akimirkos jėgą? Ar mano gyvenimas pasikeistų? Ar tapčiau turtinga? Liekna? Rasčiau meilę? Būčiau produktyvesnė ir labiau patenkinta gyvenimu? Nes aš tikrai noriu visų tų dalykų, kuriuos žada šios knygos.

    Metų metus žurnalistė Marianne Power savo knygų lentynoje rikiavo geresnio gyvenimo vadovus su svarbiose vietose užlankstytais kampais. Ji skaitė patarimus, kaip geriau gyventi, tuomet, kai jai labiausiai to reikėjo. O tada vieną dieną ji pabudo ir suprato, kad gyvenimas, kurio tikėjosi ir gyvenimas, kurį gyveno, yra tarsi du atskiri pasauliai. Ir ji pasiryžo dideliems pokyčiams. 

    Marianne pasiryžo išsiaiškinti, ar jos įsivaizduojamas ir trokštamas tobulas gyvenimas iš tiesų įmanomas, taikant geriausių ir populiariausių savigalbos knygų puslapiuose surašytus patarimus. Gyvenimas be paskolų, nerimo, pagirių, gyvenimas, kur ji smagiai vaikštinėdama mieste sutinka kašmyro megztiniu vilkintį savo svajonių vyrą…

    Ji metus žodis į žodį sekė knygų patarimais, tikėdamasi, kad tai bus tiesiausias kelias į naująją save. Mėnesiai bėgo ir Marianne gyvenimas apsivertė, tačiau ji suvokė vis dažniau klausianti savęs: savigalbos knygos gali pakeisti gyvenimą, tačiau ar į gera?

    Drąsiai, su humoru, nuginkluojančiu atvirumu ir nepretenzinga išmintimi autorė knygoje „Kaip aš gelbėjau savo gyvenimą“ tyrinėja išbandymus, tenkančius moderniai moteriai, gyvenančiai „turėk viską“ kultūroje ir aiškinasi, ką iš tiesų reiškia būti geriausia savo versija. 

    „Šioje atviroje, juokingoje ir kartais širdį draskančioje debiutinėje knygoje žurnalistė M. Power sumaniai apnuogina savo ieškojimus ir bandymus metus gyventi kas mėnesį laikantis vis kitos savigalbos knygos principų. Visiškas autorės nuoširdumas ir atvirumas padės skaitytojams suprasti, kad širdyje visi mes turime panašių paslapčių, baimių ir kompleksų.“

    Publishers Weekly 

    „Šioje drąsioje, širdį šildančioje, komiškoje knygoje dera Bridžitos Džouns ir Budos išmintis.“ 

    Kirkus Reviews 

    Marianne Power – britų rašytoja ir žurnalistė. Ji rašo leidiniams The Daily MailThe Irish IndependentGood HousekeepingGlamour ir kitiems. „Kaip aš gelbėjau savo gyvenimą“ – pirmoji autorės knyga. Viso savo metus trukusio bandymo gyventi pagal savigalbos knygas metu autorė rašė ir tinklaraštį. 

  • Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio, 1970-1975, I tomas

    1970Ne vienos skaitytojų kartos pamėgto lietuvių rašytojo Juozo Baltušio archyvai galiausiai pasiekė dienos šviesą. Pirmasis tomas – „Vietoj dienoraščio. 1970-1975“ atskleidžia daugybę dramatiškų asmeninių rašytojo išgyvenimų ir pasakoja laikmečio istoriją. 

    Juozo Baltušio dienoraščiai buvo perskaityti ir įvertinti visiškai neseniai. Pagal jo testamente išreikštą valią, tik praėjus 25 metams po mirties buvo galima peržiūrėti tai, ką rašytojas paliko. Iki šiol visas jo paveldas buvo saugomas archyvuose. Juos atvėrus paaiškėjo, kad rašytojas nuo 1970 metų iki pat savo mirties rašė savotiškus dienoraščius, įžvalgas, pastabas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido pirmąjį šių dienoraščių tomą, apimantį 1970–1975 metus. 

    Knyga „Vietoj dienoraščio. 1970–1975“ – itin gilus ir autentiškas laikmečio dvasios ir realijų įvertinimas. Juose rašytojas kalba ir apie save, savo ambicijas bei apmąstymus, tačiau taip pat pateikia tuomečių įvykių Sovietų sąjungoje vertinimą, aprašo rašytojų kasdienybę, kalba apie savo šeimos dramą ir atskleidžia žmogaus santykių sudėtingumą. 

    Politinių, kasdienių įvykių interpretacijos, įvairių rašytojo Juozo Baltušio aplinkos žmonių vertinimai – ne tik literatūriškai, bet ir istoriškai reikšminga medžiaga. Nors iki šiol J. Baltušio literatūrinis palikimas buvo laikomas vertingu, o skaitytojai rašytoją labai mėgo, jis vis dar vertinamas nevienareikšmiškai. Atgimimo laikotarpiu išsakytos mintys ir laikysena sovietmečiu sulaukdavo ir kritikos, ir tiesiog skirtingų vertinimų. Panašu, kad galiausiai, atvėrus slaptas duris į rašytojo archyvus, bus aiškiau, kuo, kaip ir kodėl gyveno Juozas Baltušis, kokios mintys sukosi rašytojo galvoje.  

    „Kaip gyventi toliau? Kaip ryžtis tvarkyti gyvenimą pagal savo širdies balsą, savo principus, nusistatymą? Iš kur pasisemti jėgų būti žmogum pilna to žodžio prasme? Nežinau. Nieko nežinau.“ (1973 12 31)

    Juozas Baltušis (tikr. Albertas Juozėnas, 1909–1991 m.) – prozininkas, dramaturgas, publicistas. Sovietmečiu vienas populiariausių autorių, vėliau vertintas labai prieštaringai (ypač dėl viešų prosovietinių pareiškimų lemtingomis Lietuvai 1990-ųjų pavasario dienomis). 

    J. Baltušis yra keliolikos knygų autorius, buvo dukart apdovanotas Lietuvos valstybine premija – už romaną „Parduotos vasaros“ ir „Sakmė apie Juzą“. Taip pat itin reikšmingi rašytojo kūriniai – „Tėvų ir brolių takais“, „Su kuo valgyta druska“.

  • Sigitas Parulskis. Subjektyvi kronika

    kronikaDalia Satkauskytė apie poeto eilėraštį: „Jis kilęs iš konkrečių gyvenimo situacijų, patirties konfigūracijų – iš vaikystės ir paauglystės sovietmečio provincijos miestelyje, tarnybos sovietinėje armijoje, universiteto ir skaitytų knygų, kasdienybės ritualų, aplankytų šalių, sutiktų žmonių“.

  • Nijolė Miliauskaitė. Kelios raudonos erškėtuogės

    uogosSudarė, įvadinį straipsnį parašė Donata Mitaitė, garso įrašus įskaitė Nijolė Miliauskaitė. 

  • Claudio Paolucci. Umberto Eco. Tarp Tvarkos ir Nuotykio

    ecoVieno žymiausių XX amžiaus intelektualų, rašytojo, filosofo Umberto Eco biografija – „Umberto Eco. Tarp Tvarkos ir Nuotykio“. Ši knyga – tai vieno iš paskutiniųjų jo studentų Claudio Paolucci duoklė savo dėstytojui, mokytojui ir kolegai. 

    Umberto Eco (1932–2016) – pasaulinę šlovę pelnęs rašytojas, Viduramžių filosofijos ekspertas, semiotikas, literatūros, meno, istorijos tyrinėtojas. Tačiau pirmiausia jis buvo nepaprastas mokytojas. Tiek universitete, tiek už jo ribų. Knygos „Umberto Eco. Tarp Tvarkos ir Nuotykio“ autorius Claudio Paolucci buvo vienas paskutiniųjų Umberto Eco mokinių, o vėliau ir jo kolega Bolonijos universitete. 

    Umberto Eco darbo pamatas visada buvo meilė abejonėms ir pasitikėjimas diskusijomis. Jis sugebėdavo nutiesti tiltus tarp idėjų ir žmonių, ironija ir humoru naudojosi tikrindamas egzistuojančią tvarką. Umberto Eco visuomet jautė pašaukimą mokyti ir tyrinėti.  

    Knygoje „Umberto Eco. Tarp Tvarkos ir Nuotykio“ autorius apžvelgia filosofinį, socialinį, intelektualinį Umberto Eco palikimą ir parodo, kaip stipriai buvo susijusios skirtingos jo veiklos: semiotikos teorijos ir rašytojo darbas, žiniasklaidos analizė ir meilė Viduramžiams, humoras ir atsakomybė, vertinant savo kaip profesoriaus darbą. 

    Claudio Paolucci biografijoje „Umberto Eco. Tarp Tvarkos ir Nuotykio“ atskleidžia U. Eco ne tik kaip mokslininką ar dėstytoją, bet ir kaip jautrų, lankstų, į dialogą ir diskusijas linkusį žmogų. Autorius papasakoja, kaip žinomas rašytojas bendraudavo su savo studentais ir net koks gyvūnas buvo jo mėgstamiausias. Knygoje atsiskleidžia įspūdinga ir subtili Umberto Eco asmenybė, jo požiūris į gyvenimą, mokslą ir darbą. 

    Umberto Eco rašė romanus, esė, mokslinius darbus, yra parašęs ir kelias knygas vaikams. 

    „Atsisveikinu su šia knyga taip, kaip atsisveikinau su Umberto Eco, kai šis palydėdamas mane link lifto tarpduryje tarė: „Claudio, parašyk apie mane knygą.“

    Štai, profesoriau, knyga parašyta. Tikiuosi, tau ji patinka. Per visus šiuos nuostabius dvidešimt metų tai pirmas kartas, kai kreipiuosi į tave „tu“.

    Claudio Paolucci -  filosofijos ir komunikacijos fakulteto Bolonijos universitete dėstytojas. Dėsto semiotiką, audiovizualinės ir muzikos kalbos semiotiką, kalbos filosofiją. Nuo 2012 metų jis yra Italijos kalbos filosofijos draugijos sekretorius. Jo daktaro disertacijai vadovavo Umberto Eco.