• Tara Westover. Apšviestoji

    tara„Apšviestoji“ – tai pasakojimas apie savęs paieškas ir savo gyvenimo kūrimą. Apie gedulą, kurį tenka išgyventi atsiskyrus nuo šeimos, net jei tas žingsnis sąmoningas ir neišvengiamas. „Apšviestoji“ - tai memuarai merginos, kuri gyvenime nemačiusi mokyklos ar gydytojų, ryžtasi palikti savo mormonų survivalistų šeimą ir tampa mokslų daktare.

    Tara Westover gimė Aidaho kalnuose, survivalistų, mormonų šeimoje. Ji gyveno ruošiama ir ruošdamasi pasaulio pabaigai, kaupė maisto atsargas, buvo pasirengusi bet kada palikti namus. Vasaromis ji su mama, žolininke ir pribuvėja, rinkdavo žoleles įvairioms tinktūroms, o žiemomis su tėvu rūšiuodavo metalo laužą. 

    Į svečius pas kitą vaiką ji pirmą kartą nuėjo būdama 13 metų. Visi draugai, kuriuos ji itin retai matydavo, buvo tik iš tokių pačių šeimų kaip jos. Pirmą kartą mokykloje Tara Westover atsidūrė būdama 17 metų. Jos tėvas nekentė valdžios, tapatindamas ją su šėtonu, draudė lankytis pas gydytojus, nes jais netikėjo. Visus negalavimus ir žaizdas motina gydydavo žolelėmis. Šeima buvo visiškai atsiskyrusi nuo visuomenės, ir net nuo tos pačios bendruomenės žmonių. Vaikai negavo jokio išsimokslinimo. Nebuvo ir iš kur sulaukti pagalbos, kai vienas iš Taros brolių pradėjo smurtauti. 

    Neturėdama jokių kitų galimybių, Tara pradėjo mokytis pati. Ji išmoko pakankamai gramatikos ir matematikos, kad būtų priimta į Brigamo Jango universitetą. Noras mokytis atsirado, kai vienas iš Taros brolių, kuriam pavyko įstoti į koledžą, papasakojo apie pasaulį, atsiveriantį kitapus kalnų. Tara studijavo istoriją. Ji iki šiol prisimena, kokią klaidą padarė, paklausdama dėstytojo, kas yra Holokaustas. Tačiau žinių ji troško labiau nei bijojo apsijuokti. Skaitydavo krūvas knygų  - ji tiesiog pasinėrė į žinių vandenyną... ir nukeliavo iki Harvardo ir Kembridžo. Ir tik tuomet Tara susimąstė, ar nenukeliavo per toli, ar vis dar liko kelias grįžti namo. 

    Tara Westover atsiskyrė nuo savo šeimos, tačiau ji teigia, kad labiausiai ją nuo jų nutolino ne ryžtas mokytis ir kelionė iš namų. Pasak memuarų „Apšviestoji“ autorės, tokiose šeimose kaip jos nėra didesnio nusikaltimo nei tiesa. Tėvai ir broliai ant jos supyko, kai ji ėmė atvirai kalbėti apie brolio smurtą. 
    Memuarų „Apšviestoji“ autorė T. Westover neįtikėtinai tiksliai atskleidžia, kas jai ir galbūt kitiems yra išsilavinimas, ką jis keičia ir kaip suteikia galimybę iš naujo pažvelgti į savo gyvenimą. 

    „T. Westover sugebėjo ne tik puikiai atskleisti savo nepaprastai išskirtinį auklėjimą, bet ir parodyti savo dabartinę situaciją kaip visiškai neišskirtinę, daugeliui gerai pažįstamą.“

    The New York Times Book Review

    „Vienu metu ir širdį draskanti, ir šildanti knyga, geriausi memuarai per daugybę metų, pasakojantys apie ribų, kurias nustato gimimas ir aplinka, peržengimą ir kelią į geresnį gyvenimą.“

    USA Today

    Tara Westover (g. 1986 m.) – istorijos mokslų daktarė, rašytoja. Autorė gimė Aidaho kalnuose, atsiskyrusioje survivalistų šeimoje. Prieš tėvų valią išvyko mokytis. 2008 metais baigė Birgamo Jango universitetą, gavo humanitarinių mokslų bakalauro laipsnį. Netrukus jai buvo suteikta Gateso stipendija Kembridže, čia ji įgijo filosofijos magistro laipsnį, o vėliau jau buvo suteiktas ir istorijos mokslų daktaro laipsnis.  „Apšviestoji“ – pirmoji jos knyga, tačiau ji ketina ir toliau rašyti.

  • Chinua Achebe. Sugriūva viskas

    gviskasNigerijos rašytojo Chinua Achebe romanas „Sugriūva viskas“ pasakoja apie Nigeriją ir Afrikos kolonizacijos pradžią.

    Bebaimis ir pagarbos vertas igbų genties karys Okonkvas už genčiai nepriimtiną poelgį ištremiamas iš gimtojo kaimo ir su žmonomis bei vaikais persikelia į motinos kraštą. Po kelių metų jis grįžta į gimtąją Umuofiją, kur viskas neatpažįstamai pasikeitė: atvykę krikščionių misionieriai savo pusėn palenkė dalį igbų genties žmonių, o tai kelia tarpusavio įtampą. Net jei tikslas tėra išvyti atvykėlius, Okonkvas bejėgis – kovoti su savo gentainiais jam neleidžia senosios tradicijos.

    Glaustame romane „Sugriūva viskas“ telpa visa senosios Afrikos prarastoji kultūra – senasis pasaulis su savo papročiais, buitimi, šventėmis, ritualais ir dievais. Chinua Achebe kuria gyvus žmonių portretus ir perteikia giliąją jų sielos esmę. Tai pasakojimas apie kolonistų, neva nešančių pažangą, susidūrimą su vietos gyventojų tradicijomis, nusistovėjusiu gyvenimu ir savita kultūra. Tai pasakojimas ne tik apie civilizacijų susidūrimą, bet ir apie atskiros genties, atskirų žmonių gyvenimo dramą.

    Šiandien romanas „Sugriūva viskas“ laikomas skaitomiausiu afrikiečių literatūros kūriniu – jis populiarus ne tik Afrikoje, bet ir visame pasaulyje. Parduota per 20 mln. šio romano kopijų, jis išverstas į 60 kalbų, jį skaito ir nagrinėja literatūrą, pasaulio istoriją ir Afrikos kultūrą studijuojantys studentai. Chinua Achebe atvėrė kelią būsimiems Afrikos literatūros kūrėjams. Jis tarsi iš naujo papasakojo žemyno kolonizacijos istoriją - vietinių gyventojų akimis.

    Iš Nigerijos kilęs Chinua Achebe – vienas populiariausių Afrikos rašytojų. Jo kūryboje persipina igbų genties tradicijos ir krikščionybė, sakytinės tradicijos palikimas ir folkloras. Nuo 1990 m. JAV gyvenęs autorius dėstė literatūrą dviejuose universitetuose, o už viso gyvenimo pasiekimus 2007 m. jam įteikta „Man Booker“ garbės premija.

    „Pirmoji trilogijos dalis „Sugriūva viskas“ buvo vienas pirmųjų pasaulinį pripažinimą pelniusių Afrikos romanų. Prabėgus daugiau nei pusei šimto metų jis išlieka vienu geriausių kolonijinio pasaulio liudijimų.“

    The Guardian

  • Alex Michaelides. Tylioji pacientė

    pacientePenki aidintys šūviai. Suvarpytas mylimojo veidas – ir atkakli tyla.

    Alicijos Berenson gyvenimas atrodo tobulas. Sėkminga tapytojos karjera, mylintis vyras ir kartu žinomas fotografas, didžiulis namas Londone... Tačiau vieną vakarą jos vyras Gabrielis grįžta namo iš fotosesijos, ir Alicija paleidžia penkias kulkas jam į galvą. Nuo tada moteris visam laikui nutyla.
    Lieka tik vienas jos skausmą liudijantis įrodymas – autoportretas, nutapytas po žmogžudystės.

    Bežadė menininkė ir neišaiškinta šeimos dramos paslaptis sulaukia didelio visuomenės susidomėjimo. Alicija pagarsėja kaip nebylioji vyržudė ir yra viešai pasmerkiama, o jos tapyti paveikslai po įvykio tampa neįkainojami.

    Siekiant numaldyti šurmulį, moteris išvežama į nuošalų psichiatrijos centrą. Bėgant metams kraupi istorija pamirštama beveik visų, išskyrus teismo psichoterapeutą Teo Faberį. Jis šešerius metus laukė progos padėti Alicijai. Pasiryžimas prakalbinti tyliąją pacientę ir išaiškinti žmogžudystę gaubiančią paslaptį nuveda pavojingu keliu – tiesa gali jį sužlugdyti...

    Itin lauktas ir išskirtinį dėmesį pelnęs kino scenaristo Alexo Michaelideso debiutas – prikaustantis ir netikėtų siužetinių posūkių kupinas psichologinis trileris „Tylioji pacientė“. Meistriškai intrigą kuriantis autorius skaitytoją vedžioja painios istorijos labirintais ir su kiekvienu siužetiniu vingiu priverčia iš naujo apgalvoti galimą įvykių baigtį.

    „Pats baisiausias žvėris – tobulas kvapą gniaužiantis trileris. Perskaičiau vienu įkvėpimu. Knyga mane pribloškė.“

    1. J. Finn, romano „Moteris lange“ autorius

    Alex Michaelides gimė Kipre, yra įgijęs anglų literatūros magistro laipsnį Kembridžo universitete ir scenarijų rašymo magistro laipsnį Amerikos kino institute Los Andžele. Jis – filmo „Tobuli aferistai“ (The Con is On, 2018), kuriame vaidina Uma Thurman, Timas Rothas, Sofia Vergara ir kt., scenarijaus bendraautoris. Alexas trejus metus studijavo psichoterapiją ir dvejus metus dirbo su jaunimu psichiatrijos ligoninės Saugomų pacientų skyriuje. Tokia patirtis įkvėpė ir paskatino sukurti romaną „Tylioji pacientė“.

  • Nele Neuhaus. Mirtini draugai

    draugaiŽaidimas tik prasideda.

    Karštas birželio rytas Taunuso miestelio zoologijos sode prasidėjo neįprastai. Dramblių aptvare tarp pašaro aptinkamas kraupus radinys – irstanti žmogaus ranka. Į įvykio vietą iškviečiami detektyvai Pija Kirchhof ir Oliveris fon Bodenšteinas. Aukos kūno dalių aptinkama pievoje šalia zoologijos sodo, pasirodo, kūną atsitiktinai sukapojo žoliapjovė. 

    Pradėjus tyrimą nustatoma aukos tapatybė: tai prieštaringai vertinamas aplinkosaugininkas – paauglių dievinamas mokytojas, žavėjęs savo charizma ir ateities vizijomis, bet kartu nekenčiamas kai kurių stambių korporacijų bei miestelio gyventojų. Įtariamųjų sąrašas vis ilgėja, paaiškėja vis daugiau praeities detalių.

    Ar galėjo būti, kad Paulius nužudytas dėl to, jog demaskavo neteisėtus nusikalstamus sandėrius? 

    O gal tai tik nelaimingas atsitikimas? 

    Arba gal kalta meilė?

    Detektyvai atsiduria intrigų, paslapčių, korupcijos ir melo sūkuryje. Aiškinantis šią painią istoriją jiems teks dar kartą pagalvoti, ar jausmai neprieštarauja logikai, ar tiesa negali virsti melu.

  • Guzel Yakhina. Mano vaikai

    vaikaiXVIII amžiuje imperatorė Jekaterina Antroji pakvietė savo tėvynainius vokiečius atvykti į Rusiją ir tapti pilnateisiais šalies piliečiais, kartu išlaikant savo kalbą ir kultūrą. „Mano vaikai“ – vieno šių atvykėlių palikuonio, kuklaus mokytojo Jakobo Ivanovičiaus Bacho, istorija.

    Trečiasis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Prieš pusantro šimto metų prie Volgos krantų įkurtoje vokiečių kolonijoje Gnadentalyje („palaimingame slėnyje“) gyvena Jakobas Ivanovičius Bachas – pirmųjų atvykėlių palikuonis. Paprastas ir pilkas žmogelis buvo mokytojas – šulmeisteris. Keista, netgi bauginanti pažintis su valdinguoju ponu Grimu Bacho gyvenimą pakeitė visiems laikams. Viena vertus – toji pažintis dovanojo Bachui vienintelę gyvenimo prasmę: dukrelę Aną, meiliai vadinamą Anče. Antra vertus – atėmė kalbos dovaną ir pasmerkė vienatvei.

    Visų pajamų šaltinių netekęs ir kitos išeities neturėdamas Bachas sudaro sandorį su valdžios atstovu kupriumi Hofmanu. Kupriukas Bachui duoda pieno, kad Ančė turėtų ką valgyti, o Bachas už tai rašo Hofmanui pasakas: daugybę istorijų, kurių jam pripasakojo žmona Klara. Šių pasakojimų gijos driekiasi iš gilios senovės, pinasi tarpusavyje ir stebuklingu būdu įsikūnija realybėje. Kalbos dovaną praradusio Bacho pieštukas pina metaforas ir pasakoja apie sunkią Pavolgio gyventojų kasdienybę ir dar tik būsimas tragedijas, kurios juos ištiks, Stalinui susikirtus su Hitleriu.

    Ribas tarp pasakos ir realybės ištrinančiame ir užburiančiame romane „Mano vaikai“ pasakojama apie meilę, pasiaukojimą ir stebuklus. Apie našlaičius vaikus ir našlaitę tautą. Apie „mažo žmogaus“ nereikšmingumą ir jo dvasios tvirtybę didžiosios istorijos verpetuose. Apie suaugusiųjų prisitaikėliškumą, baimę ir siaubą bei jų dar nesugadintus vaikus, linksmus ir drąsius, – vienintelę tėvų viltį.

    „Mano vaikai“ – antroji 1977 m. Kazanėje gimusios totorių rašytojos Guzel Jachinos knyga. Debiutinis autorės romanas „Zuleicha atmerkia akis“ (liet. 2017 m.) pelnė prestižines „Didžiosios knygos“ ir „Jasnaja Polianos“ premijas, tapo vienu ryškiausių Rusijos literatūros 2015 m. įvykių ir jau yra išverstas į daugiau nei 30 kalbų.

    „Antrojo G. Jachinos romano tekstą galima palyginti su jos aprašomos Volgos tėkme. Talentingos autorės pasakojimas – sodrus, veržlus, demonstruojantis pasitikėjimą ir galią, panardinantis prasmių gelmėse“.

    Penza Press

  • Fredrik Backman. Čia buvo Brita Marija

    marijaLietuvos skaitytojų pamėgtų knygų „Gyveno kartą Uvė“ ir „Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo“ autoriaus Frederik Backman knyga „Čia buvo Brita Marija“ tikrai pamalonins savo gerbėjus. Tai šilta istorija apie moterį, išgyvenančią asmeninę krizę ir priverstą kurti save iš naujo.

    Brita Marija negali pakęsti netvarkos. Netvarkingas stalo įrankių stalčius neatleistinų nuodėmių lentelės sąraše yra beveik viršuje. Tačiau ji tikrai neteisia ir nesmerkia kitų – nesvarbu, kokie neišauklėti, netvarkingi ar nepatikimi jie atrodytų. Tiesiog kartais jos išsakytus naudingus patarimus žmonės supranta kaip kritiką. Nors Brita Marija to tikrai nesiekia.

    Ta socialiai keista, nervinga, įkyroka moteris turi ir kitą pusę – mažai kas nujaučia, kokios lakios vaizduotė, didžiulių svajonių ir šilumos pilna Britos Marijos širdis.

    Vieną dieną Brita Marija užtinka savo vyrą su kita. Ji turi viena pati visa tai ištverti varganame ir atkampiame Borgo miestelyje, apie kurį žmonės negali pasakyti nieko geresnio nei tai, kad per jį eina kelias… Ji susiranda darbą miestelio poilsio centre, kuris netrukus bus nugriautas. Pedantiškoji Brita Marija netrunka įsitraukti į kasdienius darbus aptarnaudama miestelio gyventojams – niekšelius, girtuoklius ir tinginius. Tačiau baisiausia, kad jai dar duodama neįgyvendinama užduotis – padėti visiškai netalentingų vaikų futbolo komandai pagaliau laimėti.

    Ar šiame neprisitaikėlių miestelyje Brita Marija pajėgs rasti savo vietą?

    F. Backman knyga „Čia buvo Brita Marija“ – juokinga, jaudinanti, miela ir įkvepianti istorija, kurioje svarbiausia yrai bendruomenės dvasia ir santykiai su žmonėmis. Kaip ir tikrame pasaulyje, kuriame lengva pasijusti izoliuotam.

    „Įžvalgi ir jaudinanti, miela ir įkvepianti istorija apie tiesą ir pokyčius. F. Backman gerbėjai šiuose puslapiuose ras dar vieną malonumą.“

    Publishers Weekly

    „Britos Marijos metamorfozė iš kokono į drugelį atrodo dar nepaprastesnė dėl itin atgrasios aplinkos, kurioje ji vyksta.“

    Booklist

    Fredrik Backman (g. 1981) – švedų rašytojas, New York Times bestselerio „Kartą gyveno Uvė“ autorius. Tai buvo debiutinis rašytojo romanas, išleistas 2012 metais. Greitu metu turi pasirodyti pagal šią knygą sukurtas filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliks Tomas Henksas. Dabar autorius jau yra parašęs aštuonis romanus, kurie leidžiami daugiau nei 40 šalių. Gyvena Stokholme, Švedijoje, drauge su žmona ir dviem vaikais.