• Nicolas Sparks. Artima siela

    sielaAmerikiečių rašytojo, garsiosios „Užrašų knygelės“ autoriaus Nicholas Sparks knyga „Artima siela“ pasakoja istoriją apie atsitiktinį susitikimą, kuris tampa susitaikymo pradžia dviem labai skirtingiems žmonėms.

    Trisdešimt šešerių Houpė Anderson jaučiasi sutrikusi. Ji susitikinėja su vyru – chirurgu – jau šešerius metus. Tačiau jie niekada nekalba apie vedybas ar kokius nors ateities planus. Kai Houpės tėvui diagnozuojama sunki liga, ji supranta, jog turi sustoti, atsikvėpti ir viską gerai apmąstyti. Houpė išvyksta į šeimos vasarnamį Sanset Biče, kur ketina sutvarkyti namą, parengti jį pardavimui ir ramiai apsvarstyti savo ateities planus. 

    Tru Volsas į Sanset Bičą vyks pirmą kartą – jį čia laišku pakvietė vyras, teigiantis jog yra Tru tėvas. Zimbabvėje gimęs ir užaugęs Tru dirba Safario gidu, jis tikisi sužinoti bent šį tą apie paslapties skraiste apgaubtą savo mamos gyvenimą ir susigrąžinti bent dalį prisiminimų, prarastų jai mirus. 

    Kai du nepažįstamieji susitinka, jų staigus ryšys atrodo staigus ir nesuvokiamas protu… Tačiau netrukus jų jausmai turės užleisti vietą šeimyninėms pareigoms. Atsisakyti laimės dažniausiai reiškia sužlugdyti save. 

    Knyga „Artima siela“ pasakoja apie tai, kas nutinka, kai susiduria širdį draskantys nusivylimai ir neblėstanti viltis. Ši knyga tyrinėja visus meilės aspektus, ypač tuos, kurie reikalauja ištikimybės ir klausia – kiek laiko gali išgyventi svajonė?

    „Įtraukianti, iki paskutinio puslapio dėmesį prikaustanti knyga.“ 

    Daily Mail

    „Sparksas garsėja įspūdingais romanais, paliečiančius giliausius skaitytojų jausmus ir priverčiančiais patikėti meilės galia... Šiame kruopščiai apgalvotame, širdį spaudžiančiame ir jausmingame pasakojime apie laiko nepaisančią meilę, Sparksas dar sykį atskleidžia savo talentą.“

    Booklist
    Nicholas Sparks (g. 1965 m.) – amerikiečių rašytojas, beveik visos jo parašytos knygos tapo New York Times bestseleriais. Jo kūryba verčiama į 50 pasaulio kalbų, o knygų parduota daugiau nei 100 milijonų egzempliorių. Labiausiai skaitytojų ir kritikų išliaupsintos jo knygos tapo filmais. Tai ir pirmoji išspausdinta jo knyga „Užrašų knygelė“, taip pat „Naktys Rodantėje“, „Brangusis Džonai“, „Paskutinė daina“, „Žinutė butelyje“. 

  • Elizabeth H. Winthrop. Paskutinė malonė

    malone„Paskutinė malonė“ – pasakojimas apie mirtį nugalinčią meilę, suteikiančią jėgų žvelgti į nebūtį.

    Aštuoniolikmetis Vilis Džonsas skaičiuoja minutes iki vidurnakčio ir stebi tyliai besileidžiančią Luizianos saulę. Baigiasi dar viena 1943-ųjų diena, kuri Viliui bus paskutinė – vidurnaktį jam bus įvykdyta mirties bausmė už nusikaltimą, kurio jis nepadarė. Juodaodis vaikinas kaltinamas išprievartavęs baltąją, kuri vėliau nusižudė.

    Ne visi miestelėnai tiki Vilio kalte, bet beveik visi įsitikinę, kad meilė tarp baltosios merginos ir juodaodžio neleistina. Todėl visi jie trokšta bausmės. Vilis stoiškai priima kaltinimus. Saulei pamažu leidžiantis, jis guodžiasi tik laimingos meilės atsiminimai ir stengiasi visu kūnu paskutinį kartą pajusti į tamsą grimztantį pasaulį.

    Laikrodžio rodyklei artėjant prie vidurnakčio, minia nekantrauja ir ima nerimauti. Kai kurie įvykio dalyviai pradeda abejoti ne tik teismo sprendimu, bet ir pačiu teisingumu ar net aukštesnėmis jėgomis. Ar tikrai priimtas teisingas sprendimas? Ar Dievas leis įvykti neteisybei? Kas dedasi Vilio širdyje tiksint paskutinėms gyvenimo minutėms?

    Juodaodžio pasmerkimo myriop pietinėse JAV valstijose tema nėra literatūrinė naujovė – pakanka prisiminti Harper Lee ar Ernest Gaines tekstus. Tačiau Elizabeth H. Winthrop įrodė, kad temą atgaivinti gali ne tik istorija, bet ir pats prozos rašymo būdas. Tikrais faktais paremtas romanas subtiliai ir jautriai nagrinėja rasės, meilės, mirties bausmės ir netekties temas. Gyvybingas pasakojimas – tai bandymas suprasti epochą ir joje gyvenusių žmonių mąstymą, amžinąsias teisingumo ir žmogiškumo temas.

    „Daugybė balsų ir požiūrio kampų suteikia šiam kūriniui neeilinės stiprybės. Galbūt skaitytojas pageidautų, kad romanas būtų ilgesnis, kad kalinys turėtų daugiau laiko, kad prabiltų jo mylimoji, tačiau šis noras tik įrodo kūrinio išbaigtumą. Ši sudėtinga tema autorei yra lyg olimpinės nardymo varžybos – kuo sudėtingesnis pasirinktas manevras, tuo daugiau taškų pelno atletas. Užvertę „Paskutinę malonę“, skirsite šiam pasirodymui tik aukščiausius balus.“

    The New York Times

    „Įstabu. Tai romanas, kuriame netrūksta žiaurumo ir siaubo, įniršusios minios ir grubios kalbos. Vis dėlto Winthrop plunksna išsklaido šią neapykantos miglą gerumo ir atgailos šviesa, bei netikėta pabaiga. Veikėjams leidžiantis kelionę, kartu su savimi jie pasiima ir mus. Autorė meistriškai sudėlioja veikėjų pokalbius, skiria ypatingą demesį detalėms, o meistriškai kuriama įtampa suteiks neeilinę skaitymo patirtį.“

    Minneapolis Star Tribune

  • Whitney Scharer. Šviesos amžius

    amzius„Šviesos amžius“ – debiutinis amerikiečių rašytojos Whitney Scharer romanas, kuriame pasakojama amerikiečių kilmės fotografės Li Miler gyvenimo ir meilės istorija.

    Li Miler nesitikėjo, kad jos gyvenimas susiklostys būtent taip – visą gyvenimą troškusi ir ieškojusi nuotykių, šiandien ji gyvena tylioje kaimiškoje aplinkoje, rašo apie maistą ir pamažu grimzta į alkoholio liūną. Redaktoriaus pasiūlymas prisiminti tarpukario metus ir draugystę su siurrealistu Manu Rėjumi atrodo gana patrauklus. Ir nors redaktoriui įdomi tik Mano istorija, Li žino, kad pirmiausia pasakos ne apie jį, o apie save. „I would rather take a photograph than be one.“ (Li Miler)

    22-iejų Li Miler išlipo Paryžiuje, kitoje Atlanto pusėje, palikusi spindinčią ir prabanga alsuojančią „Vogue“ modelio karjerą. Rankose ji turėjo tik tėvo dovanotą fotoaparatą ir norą kurti. Prancūzijos sostinė žadėjo naujo gyvenimo pradžią - ji iš meno objekto taps meno kūrėja. Amerikoje liko ne tik aukštuomenės gyvenimas, bet ir skausmingos vaikystės patirtys. Ar jų pavyks jų atsikratyti amžinosios meilės mieste?

    Opijaus dūmuose paskendusiame bute Monmartre Li sutinka, kaip jai atrodo, savo galimybę – populiarųjį siurrealistą Maną Rėjų. Ji užsibrėžia tapti jo mokine. Šiam, galiausiai, sutikus, prasideda audringi jųdviejų santykiai. Tačiau neeilinius fotografijos gabumus demonstruojanti Li Miler Rėjui visada bus tik graži mergina, mūza ir įkvėpėja, o ne lygiavertė partnerė.

    Ketvirtojo dešimtmečio Paryžius, Antrojo pasaulinio karo neramumai ir nuolatinė kova dėl pripažinimo. Autobiografinis romanas „Šviesos amžius“ – tai pusiausvyra tarp grožio ir žiaurumo, tikėjimo ir nevilties, siurrealistinių meninių portretų ir nepagražintos karo realybės. Kokią kainą Li sumokės už galimybę būti savimi egocentriškame ir vyrų valdomame pasaulyje? Mano Rėjaus mūza, „Vogue“ modelis, fotografė ir karo korespondentė, įamžinusi Dachau išlaisvinimą - tai Li Miler.

    Vis labiau populiarėjant biografinei grožinei literatūrai, savo balsą įgyja istorijos nutildytos moterys, kurias užgožė vyrų šešėlis. Literatūrinės interpretacijos suslaukė Hemingvėjaus žmonų gyvenimas, Sigmundo Freudo tarnaičių paslaptys, o Whitney Scharer prakalbino ilgą laiką Mano Rėjaus šešėlyje tūnojusią Li Miler.

    Whitney Scharer baigė anglų literatūros studijas, vėliau mokėsi kūrybinio rašymo Vašingtono universitete. Rašytojos kelią pradėjo nuo trumposios prozos įvairiuose leidiniuose, o „Šviesos amžius“ – jos pirmasis jos romanas. Rašytoja sako, kad ją labiausiai nustebino Li Miler gebėjimas nuolat sukurti save iš naujo: „Mane labiausiai sukrėtė, kiek daug jai teko išgyventi vaikystėje ir kaip tai vėliau nulėmė jos gyvenimą ir galimybes užmegzti santykius“.

    „Nežinia, kas pastūmėjo Scharer tyrinėti Miler istoriją, bet ji paverčia pasakojimą gyva, nuoseklia ir skaidria proza. Ketvirtojo dešimtmečio Paryžiaus bohema, septintojo dešimtmečio kaimiška Sasekso ramybė, pokario Europos tuštuma – viename puslapyje telpa gyvybingi įvykių ir asmenybių aprašymai. <...> Bet niekas charizma neužgožia pačios Miler – nepriklausoma, bet kamuojama abejonių, trokštanti jausmų ir pripažinimo, bet nekenčianti sentimentalumo. Ji dešimtmečius siekė būti išgirsta – buvo verta to laukti.“

    Entertainment Weekly

    „Sacher įtikinamai vaizduoja sudėtingus poros santykius ir paverčia juos įtraukiančia ir jaudinančia kūrybinio proceso istorija.“

    Publisher’s Weekly

    „Šviesos amžius“ – neabejotinai sukrečiantis ir jaudinantis meno kūrinys, nuostabus feministinis romanas apie meną, meilę ir savinimąsi. Norite sužinoti, ką reiškia būti menininku? Perskaitykite ir kartu su Li Miler pasvarstykite, kokia viso to kaina.“

    Boston Globe

  • Eric Weiner. Žmogus ieško Dievo. Kaip aš flirtavau su Apvaizda

    dievoTyrimai rodo, kad vienas iš trijų amerikiečių linkęs bent kartą gyvenime keisti tikėjimą – kodėl gi tapome tokie „dievybės ieškotojai“? Atsakymo į šį klausimą ieško amerikiečių žurnalistas Eric Weiner knygoje „Žmogus ieško Dievo. Kaip aš flirtavau su Apvaizda“. Ir daro jis tai keliaudamas po pasaulį ir susipažindamas su skirtingomis planetos religijomis ir tikinčiaisiais.

    Kai Eric Weiner gulėjo ligoninėje, o gydytojai įtarė rimtą negalavimą, gero linkinti medicinos sesuo paklausė, ar šis jau atradęs Dievą. Nekaltas klausimas nedavė žurnalistui ramybės. Pasveikęs jis nusprendė leistis į kelionę po pasaulį ir atrasti savo Dievą.

    Žurnalistas pripažįsta, kad didžiąją gyvenimo dalį jo tikėjimas buvo „mėgėjiškas“. Žydų šeimoje gimęs vyras juokauja, kad jie buvo „šaldytuvo“ žydai, kuriems svarbiausias religijos įstatymas buvo tinkamas maistas.

    Taigi, norėdamas giliau pažinti dvasingumo prigimtį, Eric Weiner keliavo po Nepalą, meditavo su budistų vienuoliais, Turkijoje susipažino su sufijais, Izraelyje studijavo kabalą, Bronkse padėjo pranciškonams slaugyti vargšus, o Las Vege išbandė tikinčiųjų nežemiškomis civilizacijomis religines praktikas.

    Eric Weiner sako, kad iškeliaudamas kritiką ir skepsį „paliko namie“. Atvira širdimi ir protu jis leido Dievui ar Dievams jį pasiekti ir ieškojo atsakymų į klausimus: Iš kur mes? Kas vyksta po mirties? Kaip nugyventi savo gyvenimą? Ir kur iškeliauja skalbyklėje dingusios kojinės?

    Erico Weinerio knygos išverstos į daugiau nei 20 kalbų. Anksčiau jis leidosi į kelionę po laimingiausiomis laikomas pasaulio šalis - Indiją, Šveicariją, Katarą, Tailandą, Olandiją, Islandija ir Ameriką. Ieškojo atsakymo į klausimą: Kas yra laimė ir kur ji gyvena? Kitą kartą lankė vietas, kuriose kažkuriuo metu klestėjo menas ir mokslas. Tikėjosi rasti atsakymą į klausimą: kas gi žadina žmonijos kūrybiškumą? Jis bendradarbiauja su BBCThe New York Times ir kitais žiniasklaidos gigantais, taip pat yra ilgametis NPR korespondentas.

    „Knygos apie Dievą būna dvejopos – jos arba aiškina tikėjimo prigimtį, arba pasakoja apie asmeninį dvasinį pabudimą. Weinerio knyga „Žmogus ieško Dievo“ meistriškai balansuoja tarp abiejų žanrų.“

    The New York Times

    „Nepaisant Erico Weinerio smalsaus intelekto ir į save nukreiptos ironijos, visos šios smagios kelionės metu atskleidžiamos universalios tiesos. Weineris atsiriboja nuo skeptiškumo, kad pasidalintų nuoširdžiomis istorijomis apie dieviškus stebuklus, kuriais patikėti galime kiekvienas iš mūsų.“
    Publisher’s Weekly

    „Informatyvi, išsami ir įtraukianti „Žmogus ieško Dievo“ yra kupina faktų ir išminties, kuri paliks mintyse, kaip sako vienas autoriaus bičiulis, priklijuotus lapelius su priminimais – nesvarbu, kokius Dievus pasirinksite. Weineris ne tik atmeta stereotipus – pasirodo, budistams reinkarnacija reiškia, kad ankstesniame gyvenime kažko pritrūko galutiniam nušvitimui – bet ir pasakoja savo paties nušvitimo istoriją.“

    The Washington Post

  • Elizabeth Haynes. Po tyliuoju mėnuliu

    poVienos nakties įvykiai sukrečia mažo Anglijos kaimelio gyvenimą – pasklinda žinia apie dvi iš pirmo žvilgsnio nesusijusias mirtis.

    Žvarbų rudens rytą policija sulaukia dviejų pranešimų apie netoliese rastus kūnus. Pirmiausia pareigūnai vyksta į atokų ūkį mažo kaimelio pašonėje, kur rastas jaunos moters lavonas. Netrukus gaunamas pranešimas apie neliese esančiame karjere rastą dar vieną moters kūną. Gal tai savižudybė?

    Viena iš jų – gyvenimą mylinti ir seksą mėgstanti gražuolė. Kita – pasiturinti, visų gerbiama žmona. Regis, jų niekas nesieja. Tačiau ar tikrai? Į tai atsakyti turės profesionalių tyrėjų komanda vadovaujama detektyvės vyresniosios inspektorės Luisos Smit. Kas vyksta ramiame Anglijos kaimelyje, jei per vieną naktį čia nutinka du tokie kraupūs įvykiai?

    Vos per šešias dienas tyrėjai sujungs atskirus bylos taškus ir pateiks vientisą šių įvykių paveikslą. Kas gi tas paslaptingasis žudikas? Skaitytojas bus prikaustytas nuo pirmo iki paskutinio romano „Po tyliuoju mėnuliu“ puslapio.

    Anksčiau policijoje dirbusi detektyvų rašytoja Elizabeth Haynes skaitytojams pristato visą kriminalistų darbo virtuvę - knygoje pateikiami su aprašoma byla susiję policijos dokumentai - „pirminė“ medžiaga, iš kurios gimsta trilerio siužetas – policijos raportai, telefono skambučių išklotinės, apklausų protokolai. Romano „Po tyliuoju mėnuliu“ tekste visa tai panaudojama kuriant įtemptą pasakojimą ir daugiasluoksnius veikėjų charakterius. Knygoje „Po tyliuoju mėnuliu“ netrūks paslapčių ir intriguojančių klausimų, atsakymas į kuriuos bus vis atidėliojamas.

    Elizabeth Haynes ilgą laiką dirbo policijos kriminalinės informacijos tyrėja. Buvusi teisėsaugos darbuotoja savo patirtį dabar perteikia įtemptuose kriminaliniuose romanuose. 2011 m. pasirodžiusi pirmoji autorės knyga tapo „Amazon“ bestseleriu, ji buvo išversta į keletą užsienio kalbų. Jos kūryba susidomėjo ir kino juostų kūrėjai.

    „Nuo pat pradžios aišku, kad tai nebus „standartinis kriminalinis romanas“ – autorė remiasi savo profesine tyrėjos patirtimi ir kuria detalų pasakojimą, kuris prasideda, kai policija tą pačią dieną, tame pačiame kaimelyje randa du kūnus. Pridėta policijos tyrimo medžiaga, elektroniniai laiškai ir kiti dokumentai leis skaitytojui pajusti tikrą policijos darbą. Tai puikiai parašyta trilerių serijos pirmoji knyga su įsimintinais veikėjais ir daugybe siužeto vingių.“

    Compulsive Readers

  • Oddny Eir Aevarsdottir. Virsmas

    virsmasIslandų rašytojos Oddny Eir (g. 1972) knyga „Virsmas“ – daugybę apdovanojimų pelnęs kūrinys, tarp jų ir Europos Sąjungos literatūros premiją, parašytas dienoraščio forma, kuriame laikas skaičiuojamas ne dienomis ar savaitėmis, o įprasminamas remiantis metų virsmu, paženklinamas svarbiausiomis metų šventėmis, gamtos reiškiniais, šventųjų dienų minėjimu, galiausiai – svarbių įvykių įamžinimu.

    Tai daug autobiografinių bruožų turintis kūrinys, pasakojantis apie jaunos moters savęs ir savo vietos šioje Žemėje paieškas, siekiant įprasminti savo buvimą, išsaugoti tradicijas ir tuo pačiu kurti savo gyvenimą, savo ateitį. Pasakotoja keliauja po Islandiją, Europą, lankosi muziejuose, žymių žmonių namuose, gėrisi gamtos stebuklais ir semiasi įkvėpimo savo kūrybai, gyvenimui.

    Šią knygą „Virsmas“ galima perskaityti skirtingai: tai ir meilės istorija, pasakojanti apie pagrindinės veikėjo ir jos mylimojo (Paukščio) santykių raidą, šeimos kūrimą; tai ir šeimos santykius atskleidžianti istorija, kurioje jautriai aprašomas pasakotojos ir jos brolio (Apuoko) ryšys. Galiausiai – tai ir kur kas gilesnė pažintis su mums dar taip menkai pažįstama Islandijos kultūra, istorija (čia cituojamos sagos, į pasakojimą įtraukiami jų herojai, taip pat minima daugybė garsių kultūros ir meno žmonių, filosofų, mokslininkų, dvasininkų, kūrusių Islandijos, kaip šalies, istoriją).

    Visgi autorė išplečia pasakojimą, išsiverždama už Islandijos ribų ir kūrinyje supina daugybę kontekstų, pradedant mitologija, baigiant filosofija ir net architektūra, įtraukia gausybę garsių asmenybių, kurios svarbios jai, kaip žmogui, Islandijai, kaip šaliai, ir pasauliui – jo virsmui kasdien, kasmet, bėgams amžiams ir tūkstantmečiams.

    Pasak literatūros kritikų, „Virsmas“ – tai sielos aprašymas, filosofinis pokalbis, ypatinga kelionė, žadanti atsinaujinimą. Na, o poetiškas rašytojos Oddny Eir, kūrusios žodžius ir islandų atlikėjos Björk dainoms, nuo šiol suskamba lietuvių kalba.