• Gintarė Adomaitytė. UPEIVĖ

    upeive„Upeivė“ – rašytojos, žurnalistės Gintarės Adomaitytės knyga. Ją sudaro trys dalys: apysaka, novelės ir eseistika. Knygoje aprašoma Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų atmosfera, dairomasi po Švediją, Italiją ir kitas šalis, svarstoma apie urbanistikos ir gamtos santykį, atskleidžiami žmogaus lemties paradoksai.


    Ne šio pasaulio, bet šiame – taip galima apibūdinti rašytoją Gintarę Adomaitytę ir jos knygą ,,Upeivė“. Ši knyga sudaryta iš trijų savaip giminingų dalių tarsi upių, sutekančių į vieną ežerą.


    Apysaka ,,Upeivė“ stebina netikėtais siužeto vingiais, realybės ir išmonės jungtimi, žaismingu stiliumi, romantikos pojūčiu. Svarbiausias apysakos akcentas – menininko lemtis, ištikimybė savo principams.
    ,,Rašomųjų mašinėlių metas“ – dvylika trumpų novelių. Kiekvienoje jų – talpus pasaulis. Kauno Žaliakalnio paleistuvė, Vilniaus pakraščių ar naujųjų kvartalų gyventojai, pajūrio smuklės tarnaitė Ana Liza, šokių mokytojas, samdoma laiškų rašytoja – visi jie keistuoliai, žūtbūt siekiantys gyventi savą, o ne primestą gyvenimą. 
    ,,Nuo geležinkelio tilto“ – septynių esė ciklas, kuriame autorė prisimena jai svarbius žmones ir lemtingas vietas.


    Gintarė Adomaitytė (g.1957) – rašytoja, žurnalistė, knygų suaugusiesiems ir vaikams autorė, literatūrinių premijų laureatė.

  • Jurgita Noreikienė. TIKĖJIMO DUGNAS

    tikejimo dugnasTikėjimas - ar mums svarbu, kuo jis grįstas? - daro stebuklus. Jeigu stebuklas neįvyko - vadinasi, tikėta buvo per silpnai. Stebuklų pasauly turbūt nedaug, nes nemokame tikėti. O gal viskas, kas vyksta, ir yra mūsų tikėjimas? Patikėti absurdu, tuo, kas atrodo neįmanoma, geba tik bepročiai, nebesuvokiantys, kas tikra, o kas susapnuota. Tokie kaip šio romano herojė Saulė.

    Tikėjimo keliu Saulė nueina iki pat galo. Jos troškimai pildosi, ji pati renkasi ne tik savo ateitį - geba pasirinkti ir... praeitį. Tačiau ar Saulė laiminga? Kokią siaubingą paslaptį slepia jos keistas mylimasis? Ar tinkamą pamatą ji pasirinko savo tikėjimui?


    Romanas „Tikėjimo dugnas“ pasakoja neįprastą meilės istoriją, kurios šiurpą keliančiose peripetijose aistros ugnis virsta demonišku nevilties šalčiu. Pasirinkimų kryžkelėje atsidūrusi Saulė savęs klausia, kas yra tikėjimas ir pasirinkimo laisvė, kur riba tarp tikrovės ir fantazijos? Ar supratęs, kad žengi neteisingu keliu, dar gali grįžti atgal?

    “Jis vertė mane pasirinkti, kuo tikėti. Ir bandė įtikinti, kad galiu pasirinkti ne tik savo ateitį, bet ir praeitį. Nuo mano pasirinkimo priklausė, ar būsiu haliucinacijas reginti pusprotė, ar... Koks tas antrasis variantas, pati nelabai žinojau. Tačiau Zaganas tartum norėjo, kad pasirinkčiau kaip tik tą variantą. O aš ir pati neketinau būti pusprotė.
    - Maža, ką aš nuspręsiu, - gūžtelėjau pečiais žiūrėdama į jo blizgančias kaštonines akis. - Tikrovė nuo to nepasikeis. Buvo tai, kas buvo.

    Kas buvo, to nėra, - rimtu veidu pasakė Zaganas ir atsisėdo, šalia savęs pasisodindamas ir mane. - Yra tik tavo galvoje. Todėl tavo pasirinkimas esminis.

    O kas yra tavo galvoje? – paklausiau krečiama drebulio. – Kokius sapnus tu sapnuoji?
    Kaštoninės Zagano akys išdykusiai sužybčiojo.

    Tai labai, labai nepadorūs sapnai, – tarė.“


    Jurgita Noreikienė – žurnalistė, vertėja, filosofė. 2012 m. išleido fantastinį romaną jaunimui „Neberijus“. Dirba žiniasklaidos kompanijoje Lietuvos rytas.

  • Donatas Petrošius. KAIP NEGALIMA GYVENTI

    kaip negalima gyventiŠioje knygoje sudėti esė, kuriuos Donatas Petrošius rašė nuo 2001metų. Surinkti per dešimtmetį, atspindintys išties kūrybingą autoriaus gyvenimo etapą ir stebinantys įvairove. Esė kliudo kultūrines, literatūrines ir mokslo temas, čia įpinami faktai iš naujausių mokslų atradimų, cituojami filosofų darbai, įvairių religijų tekstai, nuklystama į autobiografinius nuotykius, ironiją, autoironiją. Iš viso to, pasak autoriaus, radosi aiškus žinojimas, kad žmonės nepasimoko nei iš savo, nei iš svetimų klaidų. Tai ir yra gyvenimo esmė ir smagumas.

    Klysti vėl ir vėl yra užprogramuota genuose.

    Dažniausiai esu pristatomas kaip poetas ir eseistas. Su poetu – baigiu susitaikyti ir pamiršti. Ar esu ir ar buvau kada eseistas – pažiūrėsim.

    Donato Petrošiaus esė knyga „Kaip negalima gyventi“ apima dešimt metų autoriaus kūrybinių bei stilistinių ieškojimų, tad ir tekstai skirtingi; vieni komiški, paradoksalūs, kiti – komplikuoti, pripildyti egzistencinio krūvio. Trečiuose randame literatūrinių apžvalgų, subjektyvių kelionių po kultūrinį lauką, čia dialogai kuriami su Jorge Borgesu, Miloradu Pavičiumi ar Czeslawu Miloszu. Esė tekstuose –  ir gimtoji Žemaitija, ten sutikti žmonės, ir, žinoma, Vilnius, jo savitos vietos, priemiesčiai, paupiai...

    Į aplinką žvelgdamas ironiškai, autorius išties moka šypsotis prie savo susikurto netobulo pasaulio paveikslo, o sukrečiančiose istorijose nėra nei liūdesio, nei graudulio – tekstų įtampai autorius sumaniai randa žaibolaidį.

    Donatas Petrošius gimė 1978 m. Šilalės rajone. Skaityti išmoko iš žemėlapių, skaičiuoti – iš kortų, užsienio kalbų – iš kino subtitrų, žaisti – iš šachmatų. Laiku ir vietoje pasitaikė labai geri mokytojai. Taip ir pradėjo rašyti.

    Vilniaus pedagoginiame universitete studijavo lituanistiką ir filosofiją. Donatui mokantis pirmame kurse, rašytoja profesorė Vanda Juknaitė nuspėjo, kad tokio būdo savybių studentas bus išmestas iš trečiojo kurso. Panašiai ir atsitiko.

    Nepaisant duobių studijose, kūrybiniame kelyje autorius skynė laurus, sėkmė lydėjo VPU „Literatūriniame pavasaryje“, VU „Filologijos rudenyje“,  VDU Prano Lemberto vardo konkurse. Pelnytos Zigmo Gėlės ir Jaunojo Jotvingio premijos, 2009 m. paskirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija.

    Donatas Petrošius publikuoja geopolitines, mitopoetines ir kultūrosportines satyras. Šį tą skelbia interneto dienraštyje Bernardinai.lt, kultūrinėje spaudoje, rašo metraštį „Literatūra ir futbolas“.

    „Pradedu įtarti, kad tas lakus posakis ištirpti minioje yra beprasmis, apgaulingas, nes neįmanoma ištirpti, tapti anonimine metropolio ląstele, nes niekada nebūna taip, kad tavęs nebelieka, kad niekas tavęs nebemato. Svarstau, ar tik nebus taip, kad tu esi nuolat stebimas: kažkas tave viena akimi prižiūri, kad nieko blogo nenutiktų, kad neprapultum, kad neprasmegtum skradžiai, nenueitum ten, kur nereikia. <...> Kai tariesi esąs ištirpęs minioje, žinok, ko gero, kaip tik tada ir esi labiausiai sekamas. Tai ir yra visas įdomumas tirpstant minioje.“