• Adam Johnson. NAŠLAIČIŲ PRIŽIŪRĖTOJO SŪNUS

    naslaiciu priziuretojo sunusGyveno sau japonas. Išėjo su šunim pasivaikščiot. Ir dingo. Jį pažinojusiems jis amžinai bus dingęs nežinia kur. Šitaip Čiun Do galvodavo ir apie berniukus, kuriuos atsirinkdavo su kinišku akcentu kalbantys žmonės. Vieną dieną jie čia, o kitą dingę nežinia kur, kaip nežinia kur dingęs Po Songas. Šitaip jis galvodavo apie daugumą žmonių - jie pasirodydavo jo gyvenime tartum rastinukai ant namų slenksčio, o vėliau dingdavo lyg potvynio nušluoti. Bet ne, Po Songas nežinia kur nedingo - ar nugrimzdo pas vilkžuves, ar išpampo ir srovės buvo nuneštas į šiaurę, Vladivostoko link, jis nedingo nežinia kur. Nedingo nežinia kur ir japonas - jis čia pat, rikiuotės mokymo aikštėje, karceryje. Ir motina, dabar toptelėjo Čiun Do, - ji irgi dabar, šią minutę, yra kažkur, kokiame nors bute sostinėje, galbūt prieš miegą šukuodamasi žiūri į veidrodį.


    Čiun Do - prarastos motinos, gražuolės dainininkės, kurią pasisavino šalies diktatorius, ir našlaičių darbo stovyklos prižiūrėtojo sūnus. Stovykloje pirmąkart paragavęs valdžios, pripažintas už skvarbų protą, jis žengia keliu, kuriuo nebegalės grįžti atgal. Laikydamas save „kukliu didžiausios pasauly nacijos piliečiu“, Čiun Do tampa profesionaliu žmonių grobiku. Vėliau, išplaukęs laivu į tarptautinius vandenis ir išgirdęs užsienio radijo stotis, įkvepia laisvės gurkšnį. Kad liktų gyvas, jis turi prisitaikyti prie besikeičiančių žaidimo taisyklių ir ištverti neapsakomą žiaurumą. Pasiekęs to, ką žmogus gali iškęsti, ribas, jis drąsiai imasi diktatoriaus varžovo vaidmens - siekia išgelbėti mylimą moterį, Sonmunę, legendinę aktorę, kuri „tokia tyra, kad net nežino, kaip atrodo badaujantys žmonės“.


    “Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ - pastarųjų metų literatūrinis atradimas. Vos pasirodęs kūrinys sulaukė nemenko dėmesio JAV ir Europoje. 

    Romano pagrindas - jauno žmogaus kelionė per ledinius vandenis, tamsius požeminius tunelius ir klaikias tardymo kameras paslaptingiausios pasauly diktatūros šalyje - Šiaurė Korėjoje. Tai ir kvapą gniaužiantis trileris, ir pasakojimas apie prarastą nekaltybę, ir poetiška meilės istorija. 

    Šiuo romanu Adamas Johnsonas nusipelno būti priskirtas prie didžiausių šiandienos rašytojų. Adamas Johnsonas studijavo žurnalistiką, kūrybinį rašymą ir anglų literatūrą. Labiausiai išgarsėjo romanu „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ (2012). Už jį gavo ne vieną literatūrinį apdovanojimą, tarp jų Pulitzerio premiją. Šiuo metu dėsto kūrybinį rašymą Stanfordo universitete.

  • Edgar Allan Poe. POEZIJA

    poezijaLietuvos skaitytojams, žiūrint į kūrybos vertimus, geriau žinoma amerikiečių klasiko proza, padariusi didelį poveikį šiuolaikinės siaubo bei detektyvinės literatūros plėtotei ir pati nepraradusi išskirtinio žavesio. Iš poezijos, irgi priklausančios klasikai, tebuvo išversta ryškiausių pavyzdžių. 

    Šioje knygoje pirmą kartą spausdinami visų žinomų E. A. Poe eilėraščių vertimai.


    Edgaras Alanas Po (1809-1849), amerikiečių klasikas, lietuvių skaitytojams, žiūrint į jo kūrybos ligšiolinius vertinimus, labiausiai žinomas kaip siaubo, detektyvo, romantizuotų paslapčių prozos pradininkas ir neblėstanti žvaigždė. Racionalumas ir vaizduotė, intelektas ir sąmojingas absurdas – visa tai patyrėme skaitydami Lietuvoje išėjusias apsakymų knygas „Auksinis vabalas“ (1968, 1991), „Raudonosios mirties kaukė“ (1991, 2006), publikacijas spaudoje.

    Mažiau žinoma, kad savo kūrybos kelią Po pradėjo poezija, anonimiškai išleisdamas knygą „Tamerlanas ir kiti eilėraščiai“ (1827). Tačiau kai kurie jo eilėraščiai, tarkime, „Varnas“, „Eldoradas“, „Ulalumė“, „Anabel Li“, „Varpai“, yra įsilieję į pasaulio poezijos lobyną, būta ir lietuviškų jų interpretacijų. Mirtis, baimės, antgamtiški pojūčiai susieja Po prozą, poeziją, literatūros apmąstymus straipsniuose „Kūrybos filosofija“, „Poetinis principas“. Poezijoje jam rūpėjo kalbos muzika, eiliavimo struktūrų įspūdis, būsenų simbolizmas, romantiška dvasia. Be jau minėtų motyvų, poezija tapo mylimosios netekties išgyvenimų kūrybine kalba. 


    Ši knyga – pirmas bandymas pateikti Lietuvos skaitytojams Edgaro Alano Po poezijos visumą. Tokią užduotį sau, kaip svarbųjį gyvenimo darbą, iškėlė Algimantas Zeikus, ilgai mokytojavęs, reiškęsis literatūroje, įsimintas kaip Goethės poemos „Lapinas Reinekis“ vertėjas (1997).

  • Dalia Staponkutė. IŠ DVIEJŲ RENKUOSI TREČIĄ

    is dvieju renkuosi treciaAntroje knygoje „Iš dviejų renkuosi trečią“ Dalia Staponkutė tęsia gyvenimo kelionės temą, pradėtą esė rinktinėje „Lietumi prieš saulę“. Šįkart nuo kultūrinių filosofinių apmąstymų autorė pasuka intymumo link. Tekstai kupini tikroviškų herojų su tikrais vardais ir tikrų įvykių su tikromis detalėmis. Penkios knygos dalys – tarsi penkios autorės gyvenimo kryptys ir vis kitokia asmeninio mito dėlionė. Į Lietuvą ir Kiprą Dalia Staponkutė žvelgia kaip į dvi tėvynes – savo ir dukrų, – tačiau nei vienoje, nei kitoje nesijaučia atradusi save arba išsipildžiusi. Pamažu įsismelkia dar vienos – trečiosios – šalies nuojauta ir iškyla naujo pasirinkimo klausimas.

    „Dalia Staponkutė yra viena iš tų retų svetur gyvenančių lietuvių rašytojų,  kurių negalima priskirti kokiai nors banaliai apibrėžiamai mūsų literatūros krypčiai, tarkim, emigrantų literatūrai. Nuo pat pirmųjų esė Dalia Staponkutė – galbūt čia „kaltas“ filosofinis rašytojos išsilavinimas – stengėsi suvokti save kitoje kultūroje, atskleisdama tą suvokimą kaip didžiulį analitinį darbą. Ji nuolat reflektuoja ir fiksuoja savo – kaip lietuvės,  intelektualios moters ir mamos – asmenybinį kismą tomis aplinkybėmis, kurios žmogų arba „ištapatina“, arba sutvirtina jo šaknis. Prisilietimas „iš vidaus“ prie šeimos ir moters gyvenimo Kipre, kurį dauguma skaitytojų žino kaip paplūdimį, ofšorinių kompanijų rojų ar šalį, kurioje „oras toks, koks Lietuvoje būna dvi dienas per metus“, atvers kitą, kiaurus metus, o gal ir visą gyvenimą  audringo klimato zoną – tai pasaulio savyje ir savęs pasaulyje suvokimas.“

    Giedra Radvilavičiūtė, rašytoja

  • Neringa Jonušaitė. „NERINGOS“ KAVINĖ: SUGRĮŽIMAS Į LEGENDĄ

    neringos kavine„Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“ - žurnalistės Neringos Jonušaitės (1949 – 2014) knyga apie istorinę „Neringos“ kavinę Vilniuje. Laikus, kurie vadinami auksiniais šios menininkų kavinės klestėjimo metais – tai praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečiai. 

    1959 m. atidaryta kavinė tapo sovietinio miesto fenomenu – čia eita ne tik valgyti ar išgerti, bet ir diskutuoti apie meną, kultūrą, mokslą, politikuota netiesiogiai – Ezopo kalba. Būtent čia skambėjo SSRS draudžiama ir nesuprantama muzika – džiazas. Dėl to kavinė buvo budriai ir nuolat sekama KGB. 

    Tuometę atmosferą, čia vykdavusias kultūrines diskusijas, bohemišką nuotaiką autorei padeda atskleisti jos kalbinti kavinės kūrėjai, personalas bei ištikimiausi kavinės lankytojai. 

    „Ši operacija, KGB terminologija, vadinosi „Zakaz“ (užsakymas). Tai galėjo būti duoninė, vazelė, peleninė – visur galėjo būti instaliuota klausymosi įranga. Nors staliukai turėjo stacionarią klausymosi aparatūrą, iškildavo garso kokybės klausimas, nes žmonės ir burną užsidengdavo, ir muzika garsiai grodavo, ir tyliau kalbėdavo, todėl reikėjo papildomų priemonių. Operacija „Zakaz“ ir buvo ta priemonė: nerūkai, bet atneša peleninę, padeda vazelę, duonos nereikia, bet duona bus pristatyta – visa tai standartinės sekimo priemonės.“

    Arvydas Anušauskas, istorikas, publicistas, KGB veiklos Lietuvoje tyrinėtojas

  • Aldona Ruseckaitė. KAIP ŽAIBAS

    kaip zaibasTėvus pritrenkia žinia, jog jų sūnus Airijoje nužudė žmogų. Kas gali paguosti kenčiančią motiną, sutaikyti brolius? 
    Visus kamuoja klausimas – kodėl taip atsitiko? Kas žmoguje prižadina šėtoną? 


    Psichologinis trileris „Kaip žaibas“ atskleidžia dramatiškus išgyvenimus, sunkų atpirkimo kelią. 


    Aldona Ruseckaitė išleido dešimtį knygų, tarp kurių – skaitytojų pamėgta „Šešėlis JMM. Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai“.

  • Romas Daugirdas. DINOZAURŲ SKLAIDA

    dinozauru sklaidaKeturioliktąja poezijos knyga „Dinozaurų sklaida“ žinomas poetas tęsia individualią, nekonvencinę kūrybos kryptį. 
    Dinozauras čia – tarsi nuostata ar abstrakcija. Diptikai leidžia pažvelgti į tą patį objektą iš dviejų taškų, perteikti būties dramatizmo pojūtį. Pirminę idėją plėtoja skvarbios metaforos ir paradoksai, šiurkštokas vaizdas pridengia emociją.

    „Jei Romas Daugirdas būtų dailininkas, jis tikriausiai būtų koliažų meistras, į vieną kūrinį sudedantis pačios įvairiausios kilmės vaizdinius. Poezijoje jis tą patį daro su žodžiais, vaizdais ir įvaizdžiais. Antilyrinė laikysena kuria poeziją - intelektualų žaidimą, eilėraštį - konstrukciją, eilėraštį - loginį galvosūkį. Tai ne sąmonės srautas, o vaizdinių srautas, išvaduojant vaizdinius nuo išankstinių, ypač – stereotipinių, klišinių prasmių ir kontekstų. Tekstas čia visagalis, o kontekstas nuprasmintas iki minimumo. Žodis nusimeta įprastus kontekstus ir įgauna naujus čia ir dabar, netikėtose jungtyse su kitais žodžiais. Tai chaoso džiaugsmas ir chaoso poetika – gyva, pulsuojanti, nesušukuota, atvirai ir pabrėžtinai netvarkinga, juolab – neornamentuota, nedekoruota poetika. Norėtųsi sakyti, kad Romas Daugirdas savo kūryba griauna lyrikų tautos įvaizdį, nes poezija įkurdinama ne gamtoje ar senovėje, ne psichologizuotoje ir estetizuotoje saviieškoje, o frazėse, fragmentuose, nuolaužose, užuominose, daiktuose, praradusiuose savo vientisumą. Toks daugirdiškai nevaldomas akmeizmas, balansuojantis ant žodinės alchemijos ribos.“ – Arnas Ališauskas apie naująją diptikų knygą.