• Johann Wolfgang Goethe. VILHELMO MEISTERIO MOKYMOSI METAI

    vilhelmo meisterio mokymosi metaiJohannas Wolfgangas Goethe (1749–1832) – vokiečių rašytojas, humanistas, politikas, mokslininkas ir filosofas, pasaulinės literatūros klasikas. 

    Romanas „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“ yra vienas iš reikšmingiausių vokiečių auklėjamojo, arba tapsmo, romanų, nuosekliai ir subtiliai atskleidžiančių žmogaus dvasinį tobulėjimą, individo formavimąsi, aistringą pirmąją meilę, jaunystės užmojus ieškoti savojo pašaukimo ir gyvenimo nesėkmes bei pamokas. 


    “Koks žmogus pasaulyje, ėmęsis amato, meno ar kokio nors gyvenimo būdo be dvasinio potraukio, savo padėtį laikys pakenčiama? <…> Nieko nesti be vargo! Tik dvasinis veržimasis, aistra, meilė padeda įveikti kliūtis, skintis kelius ir ištrūkti iš siauro rato, kuriame kiti apgailėtinai murgdosi.“

  • Doris Lessing. AUKSINIAI UŽRAŠAI

    auksinis uzrasasAš gavau tiek šalto ir kvalifikuoto sekso, kad daugiau nebelenda.

    Jis grįžo prie stalo ir mestelėjo:

    O kas jo negavo? Kur dėjosi tas šiltas, pilnas atsidavimo seksas, apie kurį skaitome knygose?

    Nuėjo į pogrindį, – pasakė Ana.


    “Auksiniai užrašai“ (angl. Golden Notebook) – emancipuotos šiuolaikinės moters romanas: švytintis nuoširdumu ir aistra, kupinas gyvenimo pilnatvės paieškų. 

    Jame atskleidžiamas aštriabriaunis vidinio žmogaus pasaulio grožis ir jo skilimas, žaidžiama politiniais kontekstais, dažnai neįtikėtinai sutampančiais su pastarųjų dienų pasaulinėmis kolizijomis. Romane ryškios seksualumo ir moterų (ne)laisvės linijos, kurios knygai pasirodžius 1962-aisiais tapo rašytojos kūrybine vėliava.
    Romanas „Auksiniai užrašai“ susideda iš penkių pasakojimo linijų. Pirmiausia tai realistinis pasakojimas apie rašytoją Aną Vulf ir jos lengvabūdiškus ar gilius santykius su {buvusiais} vyrais, {esamais} meilužiais, {amžinais} vaikais. Rašytoja skirtinguose užrašų sąsiuviniuose įdėmiai stebi ir fiksuoja gyvenimą: juodieji užrašai – asmeninė Anos patirtis Afrikoje prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jo metu; raudonieji – politinės jos veiklos užrašai; geltonieji – Anos rašomas romanas apie painiausias ir intymiausias meilės peripetijas; mėlynieji – skvarbūs pačios Anos jausminio pasaulio įrašai. Galiausiai jie susipindami susibėga į paskutinę – auksinių užrašų – dalį.


    Doris Lessing (1919–2013) – kultinė, rafinuotoji britų rašytoja, 2007 m. pelnė Nobelio literatūros premiją. Švedijos akademija ją apibūdino kaip „moteriškos patirties rašytoją, kuri su skepticizmu, ugnies ir vizijų galia tiriamuoju žvilgsniu naršo po susiskaldžiusią civilizaciją“.

  • Marguerite Duras. UŽTVARA NUO VANDENYNO

    uztvara nuo vandenynoMarguerite Duras romanas „Užtvara nuo vandenyno“ - autobiografinis romanas. 


    Pasaulinio garso prancūzų rašytoja, „naujojo romano“ krypties atstovė, dramaturgė, kino režisierė, scenaristė Marguerite Duras (laimėjusi Gonkūrų premiją už romaną „Meilužis“), viename mėgstamiausių, autobiografiniame romane „Užtvara nuo vandenyno“ pasakoja apie paauglystę Indokinijoje, neturtingos prancūzų šeimos vargus mirus tėvui. 

    Motina už visas santaupas išsinuomojo žemės, bet per vėlai suprato, kad potvyniai niokoja pasėlius ir veltui ji statė užtvaras. Tuščia ir kita viltis – ištekinti dukrą už turtuolio. 

    Siuzana daug laiko praleidžia kino salėse, atsiduodama filmų magijai ir svajonėms apie gražesnį gyvenimą. Motina iš nevilties pasiligoja, vaikai visais būdais veržiasi į miestą ieškoti geresnio gyvenimo.


    Kūriniui būdingi nuolatiniai M. Duras motyvai – absoliučios meilės troškimas, jaunos merginos ryšys su pasiturinčiu kitataučiu, jausmai ir svajonės, aistra kino filmams. M. Duras (1914-1996) gimimo šimtmetis įtrauktas į UNESCO atmintinų sukakčių sąrašą.


    „Prancūzų rašytojas ir žurnalistas Žanas Fransua Žoslenas (Jean-Francois Josselin, 1939–2003) 1998 m. savaitraščio „Le nouvel observateur“ (rugpjūčio mėn. 20–26 d. numeryje) savo straipsnį „Visa tiesa apie Duras“ reziumavo: „Ar ji buvo didi rašytoja? Geriausia sakyti – absoliučia rašytoja. Nes Duras godžiai rijo ir vertė visa, save ir kitus, medžiaga savo kūriniams, vėl ir vėl kartodama kai kuriuos ją persekiojusius motyvus.“ (cituojama iš www.ve.lt straipsnio „Visa tiesa apie Duras“: ji buvo literatūros Piaf. 2014-05-02)

  • Adam Johnson. NAŠLAIČIŲ PRIŽIŪRĖTOJO SŪNUS

    naslaiciu priziuretojo sunusGyveno sau japonas. Išėjo su šunim pasivaikščiot. Ir dingo. Jį pažinojusiems jis amžinai bus dingęs nežinia kur. Šitaip Čiun Do galvodavo ir apie berniukus, kuriuos atsirinkdavo su kinišku akcentu kalbantys žmonės. Vieną dieną jie čia, o kitą dingę nežinia kur, kaip nežinia kur dingęs Po Songas. Šitaip jis galvodavo apie daugumą žmonių - jie pasirodydavo jo gyvenime tartum rastinukai ant namų slenksčio, o vėliau dingdavo lyg potvynio nušluoti. Bet ne, Po Songas nežinia kur nedingo - ar nugrimzdo pas vilkžuves, ar išpampo ir srovės buvo nuneštas į šiaurę, Vladivostoko link, jis nedingo nežinia kur. Nedingo nežinia kur ir japonas - jis čia pat, rikiuotės mokymo aikštėje, karceryje. Ir motina, dabar toptelėjo Čiun Do, - ji irgi dabar, šią minutę, yra kažkur, kokiame nors bute sostinėje, galbūt prieš miegą šukuodamasi žiūri į veidrodį.


    Čiun Do - prarastos motinos, gražuolės dainininkės, kurią pasisavino šalies diktatorius, ir našlaičių darbo stovyklos prižiūrėtojo sūnus. Stovykloje pirmąkart paragavęs valdžios, pripažintas už skvarbų protą, jis žengia keliu, kuriuo nebegalės grįžti atgal. Laikydamas save „kukliu didžiausios pasauly nacijos piliečiu“, Čiun Do tampa profesionaliu žmonių grobiku. Vėliau, išplaukęs laivu į tarptautinius vandenis ir išgirdęs užsienio radijo stotis, įkvepia laisvės gurkšnį. Kad liktų gyvas, jis turi prisitaikyti prie besikeičiančių žaidimo taisyklių ir ištverti neapsakomą žiaurumą. Pasiekęs to, ką žmogus gali iškęsti, ribas, jis drąsiai imasi diktatoriaus varžovo vaidmens - siekia išgelbėti mylimą moterį, Sonmunę, legendinę aktorę, kuri „tokia tyra, kad net nežino, kaip atrodo badaujantys žmonės“.


    “Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ - pastarųjų metų literatūrinis atradimas. Vos pasirodęs kūrinys sulaukė nemenko dėmesio JAV ir Europoje. 

    Romano pagrindas - jauno žmogaus kelionė per ledinius vandenis, tamsius požeminius tunelius ir klaikias tardymo kameras paslaptingiausios pasauly diktatūros šalyje - Šiaurė Korėjoje. Tai ir kvapą gniaužiantis trileris, ir pasakojimas apie prarastą nekaltybę, ir poetiška meilės istorija. 

    Šiuo romanu Adamas Johnsonas nusipelno būti priskirtas prie didžiausių šiandienos rašytojų. Adamas Johnsonas studijavo žurnalistiką, kūrybinį rašymą ir anglų literatūrą. Labiausiai išgarsėjo romanu „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ (2012). Už jį gavo ne vieną literatūrinį apdovanojimą, tarp jų Pulitzerio premiją. Šiuo metu dėsto kūrybinį rašymą Stanfordo universitete.

  • Edgar Allan Poe. POEZIJA

    poezijaLietuvos skaitytojams, žiūrint į kūrybos vertimus, geriau žinoma amerikiečių klasiko proza, padariusi didelį poveikį šiuolaikinės siaubo bei detektyvinės literatūros plėtotei ir pati nepraradusi išskirtinio žavesio. Iš poezijos, irgi priklausančios klasikai, tebuvo išversta ryškiausių pavyzdžių. 

    Šioje knygoje pirmą kartą spausdinami visų žinomų E. A. Poe eilėraščių vertimai.


    Edgaras Alanas Po (1809-1849), amerikiečių klasikas, lietuvių skaitytojams, žiūrint į jo kūrybos ligšiolinius vertinimus, labiausiai žinomas kaip siaubo, detektyvo, romantizuotų paslapčių prozos pradininkas ir neblėstanti žvaigždė. Racionalumas ir vaizduotė, intelektas ir sąmojingas absurdas – visa tai patyrėme skaitydami Lietuvoje išėjusias apsakymų knygas „Auksinis vabalas“ (1968, 1991), „Raudonosios mirties kaukė“ (1991, 2006), publikacijas spaudoje.

    Mažiau žinoma, kad savo kūrybos kelią Po pradėjo poezija, anonimiškai išleisdamas knygą „Tamerlanas ir kiti eilėraščiai“ (1827). Tačiau kai kurie jo eilėraščiai, tarkime, „Varnas“, „Eldoradas“, „Ulalumė“, „Anabel Li“, „Varpai“, yra įsilieję į pasaulio poezijos lobyną, būta ir lietuviškų jų interpretacijų. Mirtis, baimės, antgamtiški pojūčiai susieja Po prozą, poeziją, literatūros apmąstymus straipsniuose „Kūrybos filosofija“, „Poetinis principas“. Poezijoje jam rūpėjo kalbos muzika, eiliavimo struktūrų įspūdis, būsenų simbolizmas, romantiška dvasia. Be jau minėtų motyvų, poezija tapo mylimosios netekties išgyvenimų kūrybine kalba. 


    Ši knyga – pirmas bandymas pateikti Lietuvos skaitytojams Edgaro Alano Po poezijos visumą. Tokią užduotį sau, kaip svarbųjį gyvenimo darbą, iškėlė Algimantas Zeikus, ilgai mokytojavęs, reiškęsis literatūroje, įsimintas kaip Goethės poemos „Lapinas Reinekis“ vertėjas (1997).

  • Dalia Staponkutė. IŠ DVIEJŲ RENKUOSI TREČIĄ

    is dvieju renkuosi treciaAntroje knygoje „Iš dviejų renkuosi trečią“ Dalia Staponkutė tęsia gyvenimo kelionės temą, pradėtą esė rinktinėje „Lietumi prieš saulę“. Šįkart nuo kultūrinių filosofinių apmąstymų autorė pasuka intymumo link. Tekstai kupini tikroviškų herojų su tikrais vardais ir tikrų įvykių su tikromis detalėmis. Penkios knygos dalys – tarsi penkios autorės gyvenimo kryptys ir vis kitokia asmeninio mito dėlionė. Į Lietuvą ir Kiprą Dalia Staponkutė žvelgia kaip į dvi tėvynes – savo ir dukrų, – tačiau nei vienoje, nei kitoje nesijaučia atradusi save arba išsipildžiusi. Pamažu įsismelkia dar vienos – trečiosios – šalies nuojauta ir iškyla naujo pasirinkimo klausimas.

    „Dalia Staponkutė yra viena iš tų retų svetur gyvenančių lietuvių rašytojų,  kurių negalima priskirti kokiai nors banaliai apibrėžiamai mūsų literatūros krypčiai, tarkim, emigrantų literatūrai. Nuo pat pirmųjų esė Dalia Staponkutė – galbūt čia „kaltas“ filosofinis rašytojos išsilavinimas – stengėsi suvokti save kitoje kultūroje, atskleisdama tą suvokimą kaip didžiulį analitinį darbą. Ji nuolat reflektuoja ir fiksuoja savo – kaip lietuvės,  intelektualios moters ir mamos – asmenybinį kismą tomis aplinkybėmis, kurios žmogų arba „ištapatina“, arba sutvirtina jo šaknis. Prisilietimas „iš vidaus“ prie šeimos ir moters gyvenimo Kipre, kurį dauguma skaitytojų žino kaip paplūdimį, ofšorinių kompanijų rojų ar šalį, kurioje „oras toks, koks Lietuvoje būna dvi dienas per metus“, atvers kitą, kiaurus metus, o gal ir visą gyvenimą  audringo klimato zoną – tai pasaulio savyje ir savęs pasaulyje suvokimas.“

    Giedra Radvilavičiūtė, rašytoja