• Eric Weiner. Žmogus ieško Dievo. Kaip aš flirtavau su Apvaizda

    dievoTyrimai rodo, kad vienas iš trijų amerikiečių linkęs bent kartą gyvenime keisti tikėjimą – kodėl gi tapome tokie „dievybės ieškotojai“? Atsakymo į šį klausimą ieško amerikiečių žurnalistas Eric Weiner knygoje „Žmogus ieško Dievo. Kaip aš flirtavau su Apvaizda“. Ir daro jis tai keliaudamas po pasaulį ir susipažindamas su skirtingomis planetos religijomis ir tikinčiaisiais.

    Kai Eric Weiner gulėjo ligoninėje, o gydytojai įtarė rimtą negalavimą, gero linkinti medicinos sesuo paklausė, ar šis jau atradęs Dievą. Nekaltas klausimas nedavė žurnalistui ramybės. Pasveikęs jis nusprendė leistis į kelionę po pasaulį ir atrasti savo Dievą.

    Žurnalistas pripažįsta, kad didžiąją gyvenimo dalį jo tikėjimas buvo „mėgėjiškas“. Žydų šeimoje gimęs vyras juokauja, kad jie buvo „šaldytuvo“ žydai, kuriems svarbiausias religijos įstatymas buvo tinkamas maistas.

    Taigi, norėdamas giliau pažinti dvasingumo prigimtį, Eric Weiner keliavo po Nepalą, meditavo su budistų vienuoliais, Turkijoje susipažino su sufijais, Izraelyje studijavo kabalą, Bronkse padėjo pranciškonams slaugyti vargšus, o Las Vege išbandė tikinčiųjų nežemiškomis civilizacijomis religines praktikas.

    Eric Weiner sako, kad iškeliaudamas kritiką ir skepsį „paliko namie“. Atvira širdimi ir protu jis leido Dievui ar Dievams jį pasiekti ir ieškojo atsakymų į klausimus: Iš kur mes? Kas vyksta po mirties? Kaip nugyventi savo gyvenimą? Ir kur iškeliauja skalbyklėje dingusios kojinės?

    Erico Weinerio knygos išverstos į daugiau nei 20 kalbų. Anksčiau jis leidosi į kelionę po laimingiausiomis laikomas pasaulio šalis - Indiją, Šveicariją, Katarą, Tailandą, Olandiją, Islandija ir Ameriką. Ieškojo atsakymo į klausimą: Kas yra laimė ir kur ji gyvena? Kitą kartą lankė vietas, kuriose kažkuriuo metu klestėjo menas ir mokslas. Tikėjosi rasti atsakymą į klausimą: kas gi žadina žmonijos kūrybiškumą? Jis bendradarbiauja su BBCThe New York Times ir kitais žiniasklaidos gigantais, taip pat yra ilgametis NPR korespondentas.

    „Knygos apie Dievą būna dvejopos – jos arba aiškina tikėjimo prigimtį, arba pasakoja apie asmeninį dvasinį pabudimą. Weinerio knyga „Žmogus ieško Dievo“ meistriškai balansuoja tarp abiejų žanrų.“

    The New York Times

    „Nepaisant Erico Weinerio smalsaus intelekto ir į save nukreiptos ironijos, visos šios smagios kelionės metu atskleidžiamos universalios tiesos. Weineris atsiriboja nuo skeptiškumo, kad pasidalintų nuoširdžiomis istorijomis apie dieviškus stebuklus, kuriais patikėti galime kiekvienas iš mūsų.“
    Publisher’s Weekly

    „Informatyvi, išsami ir įtraukianti „Žmogus ieško Dievo“ yra kupina faktų ir išminties, kuri paliks mintyse, kaip sako vienas autoriaus bičiulis, priklijuotus lapelius su priminimais – nesvarbu, kokius Dievus pasirinksite. Weineris ne tik atmeta stereotipus – pasirodo, budistams reinkarnacija reiškia, kad ankstesniame gyvenime kažko pritrūko galutiniam nušvitimui – bet ir pasakoja savo paties nušvitimo istoriją.“

    The Washington Post

  • Erich von Manstein. Prarastos pergalės

    pergalesApie Antrojo pasaulinio karo kovas ir mūšius dažniausiai žinome iš istorijos vadovėlių ar istorikų veikalų. Tačiau kaip juos planavo, jiems rengėsi ir juos matė jų dalyviai? „Prarastos pergalės“ – iš pirmo asmens perspektyvos aprašyti Vokietijos karo veiksmai, jų koordinavimas ir priimti sprendimai.

    Ar visi vokiečių generolai besąlygiškai pakluso Hitleriui? 

    Kokias klaidas padarė vokiečiai ir jų priešininkai? 

    Kas sutrukdė Trečiajam Reichui įsitvirtinti Europoje?

    Į šiuos ir kitus klausimus atsako neprilygstamas karvedys Vermachto feldmaršalas Erichas von Mansteinas.

    Erichą von Mansteiną galima apibūdinti garsaus anglų karo teoretiko ir istoriko H. B Liddello Harto žodžiais: „Tai buvo žmogus, įstengęs šiuolaikišką požiūrį į manevrinius kovos veiksmus derinti su klasikiniu supratimu apie manevravimo meną, iki smulkmenų nusimanantis apie karinę techniką ir turintis didelį karvedžio talentą.“

    Ne vienas Antrojo pasaulinio karo istoriją nagrinėjęs istorikas Erich von Manstein laiko karybos genijumi. Aristokratų šeimoje gimęs vaikinas išėjo „prūsiškąją“ karo mokyklą, dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose, o tarpukariu aktyviai prisidėjo atkuriant šalies karines pajėgas. Erich von Manstein buvo Hitlerio karinių kampanijų smegenys, planavusios invaziją į Prancūziją, Lenkiją ir Sovietų Sąjungą. Tačiau jis nebuvo diktatoriaus apologetas – priešingai, jo ir fiurerio nuomonės dažnai skyrėsi, o karo pabaigą feldmaršalas sutiko nušalintas nuo pareigų ir, galiausiai, pateko į britų nelaisvę.

    Po karo jis buvo apklausiamas Niurnberge. Hamburge 1949 m. jį pripažino kaltu dėl karo nusikaltimų. Tiesa, kalėjime Erich von Manstein neužsibuvo – po keturių metų buvo paleistas, o šeštojo dešimtmečio viduryje jau konsultavo Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybę kariuomenės atkūrimo klausimais.

    1955 m. jis pristatė savo karo atsiminimus „Prarastos pergalės“. Knyga netrukus buvo išversta į anglų kalbą ir pasirodė Anglijoje bei Jungtinėse Valstijose. Kaip sakė pats jos autorius, jo nedomina politiniai klausimai – jis siekė kareivio žvilgsniu pažvelgti į mūšio lauką ir tai įvertinti.

    Įsiveržimas į Lenkiją ir Varšuvos užėmimas, Vermachto žygis į Vakarus ir nesutarimai vadovybės viršūnėse, „Barbarosa“ ir pergalingas žygis Sovietų Sąjungos link, Stalingrado klaidos ir gėdingas atsitraukimas... Visa tai - Ericho von Mansteino memuaruose. Knyga „Prarastos pergalės“ – gyvas Rytų fronto paveikslas, kuriame netrūksta ir žmogiškų silpnybių, ir klaidų.

  • Elizabeth Haynes. Po tyliuoju mėnuliu

    poVienos nakties įvykiai sukrečia mažo Anglijos kaimelio gyvenimą – pasklinda žinia apie dvi iš pirmo žvilgsnio nesusijusias mirtis.

    Žvarbų rudens rytą policija sulaukia dviejų pranešimų apie netoliese rastus kūnus. Pirmiausia pareigūnai vyksta į atokų ūkį mažo kaimelio pašonėje, kur rastas jaunos moters lavonas. Netrukus gaunamas pranešimas apie neliese esančiame karjere rastą dar vieną moters kūną. Gal tai savižudybė?

    Viena iš jų – gyvenimą mylinti ir seksą mėgstanti gražuolė. Kita – pasiturinti, visų gerbiama žmona. Regis, jų niekas nesieja. Tačiau ar tikrai? Į tai atsakyti turės profesionalių tyrėjų komanda vadovaujama detektyvės vyresniosios inspektorės Luisos Smit. Kas vyksta ramiame Anglijos kaimelyje, jei per vieną naktį čia nutinka du tokie kraupūs įvykiai?

    Vos per šešias dienas tyrėjai sujungs atskirus bylos taškus ir pateiks vientisą šių įvykių paveikslą. Kas gi tas paslaptingasis žudikas? Skaitytojas bus prikaustytas nuo pirmo iki paskutinio romano „Po tyliuoju mėnuliu“ puslapio.

    Anksčiau policijoje dirbusi detektyvų rašytoja Elizabeth Haynes skaitytojams pristato visą kriminalistų darbo virtuvę - knygoje pateikiami su aprašoma byla susiję policijos dokumentai - „pirminė“ medžiaga, iš kurios gimsta trilerio siužetas – policijos raportai, telefono skambučių išklotinės, apklausų protokolai. Romano „Po tyliuoju mėnuliu“ tekste visa tai panaudojama kuriant įtemptą pasakojimą ir daugiasluoksnius veikėjų charakterius. Knygoje „Po tyliuoju mėnuliu“ netrūks paslapčių ir intriguojančių klausimų, atsakymas į kuriuos bus vis atidėliojamas.

    Elizabeth Haynes ilgą laiką dirbo policijos kriminalinės informacijos tyrėja. Buvusi teisėsaugos darbuotoja savo patirtį dabar perteikia įtemptuose kriminaliniuose romanuose. 2011 m. pasirodžiusi pirmoji autorės knyga tapo „Amazon“ bestseleriu, ji buvo išversta į keletą užsienio kalbų. Jos kūryba susidomėjo ir kino juostų kūrėjai.

    „Nuo pat pradžios aišku, kad tai nebus „standartinis kriminalinis romanas“ – autorė remiasi savo profesine tyrėjos patirtimi ir kuria detalų pasakojimą, kuris prasideda, kai policija tą pačią dieną, tame pačiame kaimelyje randa du kūnus. Pridėta policijos tyrimo medžiaga, elektroniniai laiškai ir kiti dokumentai leis skaitytojui pajusti tikrą policijos darbą. Tai puikiai parašyta trilerių serijos pirmoji knyga su įsimintinais veikėjais ir daugybe siužeto vingių.“

    Compulsive Readers

  • Oddny Eir Aevarsdottir. Virsmas

    virsmasIslandų rašytojos Oddny Eir (g. 1972) knyga „Virsmas“ – daugybę apdovanojimų pelnęs kūrinys, tarp jų ir Europos Sąjungos literatūros premiją, parašytas dienoraščio forma, kuriame laikas skaičiuojamas ne dienomis ar savaitėmis, o įprasminamas remiantis metų virsmu, paženklinamas svarbiausiomis metų šventėmis, gamtos reiškiniais, šventųjų dienų minėjimu, galiausiai – svarbių įvykių įamžinimu.

    Tai daug autobiografinių bruožų turintis kūrinys, pasakojantis apie jaunos moters savęs ir savo vietos šioje Žemėje paieškas, siekiant įprasminti savo buvimą, išsaugoti tradicijas ir tuo pačiu kurti savo gyvenimą, savo ateitį. Pasakotoja keliauja po Islandiją, Europą, lankosi muziejuose, žymių žmonių namuose, gėrisi gamtos stebuklais ir semiasi įkvėpimo savo kūrybai, gyvenimui.

    Šią knygą „Virsmas“ galima perskaityti skirtingai: tai ir meilės istorija, pasakojanti apie pagrindinės veikėjo ir jos mylimojo (Paukščio) santykių raidą, šeimos kūrimą; tai ir šeimos santykius atskleidžianti istorija, kurioje jautriai aprašomas pasakotojos ir jos brolio (Apuoko) ryšys. Galiausiai – tai ir kur kas gilesnė pažintis su mums dar taip menkai pažįstama Islandijos kultūra, istorija (čia cituojamos sagos, į pasakojimą įtraukiami jų herojai, taip pat minima daugybė garsių kultūros ir meno žmonių, filosofų, mokslininkų, dvasininkų, kūrusių Islandijos, kaip šalies, istoriją).

    Visgi autorė išplečia pasakojimą, išsiverždama už Islandijos ribų ir kūrinyje supina daugybę kontekstų, pradedant mitologija, baigiant filosofija ir net architektūra, įtraukia gausybę garsių asmenybių, kurios svarbios jai, kaip žmogui, Islandijai, kaip šaliai, ir pasauliui – jo virsmui kasdien, kasmet, bėgams amžiams ir tūkstantmečiams.

    Pasak literatūros kritikų, „Virsmas“ – tai sielos aprašymas, filosofinis pokalbis, ypatinga kelionė, žadanti atsinaujinimą. Na, o poetiškas rašytojos Oddny Eir, kūrusios žodžius ir islandų atlikėjos Björk dainoms, nuo šiol suskamba lietuvių kalba.

  • Hannah Rothschild. Meilės neįmanomybė

    meilesVeiksmo, ironijos ir humoro kupina knyga „Meilės neįmanomybė“ – pirmasis britų rašytojos Hannah Rothschild romanas, jau pakerėjęs daugybę skaitytojų.

    Anei Makdy trisdešimt vieneri. Ji gyvena nušiurusiame bute Londone, dirba virėja ir bando atsigauti po skyrybų. Tačiau, atrodo, kad ji vėl susidėjo su netinkamu vaikinu. Vieną dieną ji ieško jam gimtadienio dovanos sendaikčių parduotuvėje. Jos dėmesį patraukia dulkėtas nežinomo autoriaus paveikslas. Ana ne tik nuperka paveikslą, bet ir iš paskutinių menkų santaupų paruošia išskirtinę gimtadienio vakarienę dviems. Tačiau mylimasis taip ir nepasirodo.

    Paveikslas lieka jai ir pamažu Anė supranta, jog jis vertas kur kas daugiau nei ji galvojo. Netrukus ją ima persekioti žmonės, kurie padarytų bet ką, kad tik gautų paveikslą: rusų oligarchas, godus šeichas, nesąžiningas prekiautojas meno dirbiniais. Bandydama išsiaiškinti paveikslo istoriją, Anė sužinos daugybę paslapčių ir, galbūt, net suras naują meilę...

    Pirmasis rašytojos Hannah Rothschild romanas „Meilės neįmanomybė“ – tai nuodėmingai juokinga, įtraukianti ir įdomių įžvalgų kupina istorija. Šmaikštus pasakojimas ir spalvingi veikėjų charakteriai nukelia skaitytoją į Londono aukciono užkulisius, į slaptą meno prekiautojų pasaulį, nepamirštamas aštuonioliktojo amžiaus puotas ir... į kuklius namus Berlyne.

    „Perskaitoma vienu ypu, nepaprastai džiuginanti knyga.“

    Library Journal

    „Siautulys meno pasaulyje... Autorė supranta, kaip sužmoginti meną... jos kūryboje daug proto ir širdies.“
    The Economist

    „Nors šis romanas nukelia į tamsiausias iš tamsių vietų, jis yra nepaprastai skoningas.“
    The Times

    „Meilės neįmanomybė“ yra džiaugsminga ir įkvepianti rimtų malonumų fiesta. Skaityti šią knygą tai lyg nusiaubti prabangiausią konditerijos parduotuvę – kūrybiškumas stebina ir jaudina, tačiau labiausiai trokštate, kad skanumynai nesibaigtų.“ 

    Elizabeth Gilbert, rašytoja, knygos „Valgyk, melskis, mylėk“ autorė

    Hannah Rothschild (g. 1962 m.) – britų rašytoja, dokumentinių filmų kūrėja, verslininkė. Taip pat ji vadovauja keletui filantropų organizacijų ir muziejų, dalyvauja jų veikloje, aktyviai domisi menu. Ji išleido savo biografiją Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos valstijose ir dar septyniose šalyse. Pirmasis romanas „Meilės neįmanomybė“ sulaukė pripažinimo ir apdovanojimų, buvo išversta į daugiau nei 10 užsienio kalbų ir pradėtas ekranizuoti. 

    Jos dokumentiniai filmai rodomi BBC, HBO ir dalyvauja daugybėje kino festivalių.

  • Federica Brunini. Dvi undinės stiklinėje

    undinesItalų rašytojos Federicos Brunini romanas „Dvi undinės stiklinėje“ pasakoja apie Goco saloje įskūrusius poilsio namus bei atsiskleidžiančius ir išsipildančius šių namų svečių likimus.

    Nakvynės čia, „Pavargusių undinių“ užeigoje, nepavyks užsisakyti internetu, apie juos nepasakoja jokie kelionių vadovai, apie juos nieko nežino ir kelionių agentūros. Žinia apie šią magišką ir neįprastą vietą eina iš lūpų į lūpas, o patekti čia - ne taip paprasta. Skirtingai nei esate įpratę, ne jūs renkatės vietą, bet ji jus. Į „Pavargusių undinies“ galima patekti tik parašius laišką, ranka, ir išdėsčius savo motyvus, kodėl norėtumėte apsistoti būtent čia. O tada tenka laukti undine antspauduoto mėlyno voko… ir kvietimo. Priimti ar nepriimti jus, sprendžia tik jos - šių namų šeimininkės.

    Tai neįprasta vieta, kur atvykstama iš arti pažvelgti į savo gyvenimą. Ir viską apmąstyti – sąžinės priekaištus ir baimes, nuoskaudas ir neviltį, neryžtingumą ir priekaištus sau… Geriausia tai padaryti ten, kur laikas sustoja, o aplink gyvenantys neužduoda bereikalingų klausimų ir nuoširdžiai siekia padėti.

    Viduržemio jūros pakrantėje stovintys „Pavargusių undinių“ poilsio namai priklauso dviem draugėms - Tamarai ir Danai. Už medinių turkio spalvos durų gyvenimas teka kitokiu ritmu. Trisdešimtmetė Dana rūpinasi svečių sveikata, veda jogos užsiėmimus, meditacijos pratybas ir plaka gyventojams šviežių vaisių kokteilius. Tamara, vidutinio amžiaus tapytoja, siūlė meno terapijos užsiėmimus.

    Šiandien ant „Pavargusių undinių“ slenksčio stovi penkiese – Vera iš Londono, Jona iš Dubajaus, Liza bei Lara iš Milano ir Olivija iš Barselonos. Jie sutinka gyventi be technologijų, be interneto. Jie nori rasti atsakymus į tik jiems vieniems žinomus klausimus, suvesti sąskaitas su vidiniais demonais, atrasti pusiausvyrą, o gal pabėgti nuo praeities?

    Per dešimt saulėtų dienų ir šiltų naktų svečių likimai pasikeis neatpažįstamai. Ar pavyks jiems surasti dvasios ramybę ir susitaikyti su savimi? Ar viskas įvyks būtent taip, kaip ir turėjo įvykti?

    Rašytoja, žurnalistė ir keliautoja Federica Brunini šiandien gyvena tarp Milano, Talino ir Goco salos – čia ji rengia jogos užsiėmimus. Kelionės ir rašymas yra didžiausios moters aistros. „Dvi undinės stiklinėje“ – ketvirtasis rašytojos romanas, ji taip pat yra parašiusi keletą kelionių gidų ir publicistikos straipsnių.

  • Nicolas Barreau. Meilės laiškai iš Monmartro

    laiskai„Meilės laiškai iš Monmartro“ – pasakojimas apie skaudžią netektį, kurią bandoma įveikti rašant meilės laiškus mirusiai sutuoktinei ir... užgimstančią naują meilę.

    Žmonos mirtis sukrečia romantinių komedijų autorių Žiuljeną Azulą. Elenai palikus šį pasaulį, vyras netenka gyvenimo džiaugsmo ir noro kurti. Jį guodžia tik sūnus, o leidėjui rūpi tik tai, kada dienos šviesą išvys naujas nuotaikingas romanas. Žiuljeno banko sąskaita kasdien tuštėja, o kasdienybė atrodo vis niūresnė.

    Tačiau įžvalgioji Elena dar prieš mirtį rado būdą, kaip palengvinti mylimo vyro sielvartą. Ji paprašė Žiuljeno, kad šis, jai mirus, parašytų trisdešimt tris laiškus – tiek, kiek metų jie praleido kartu. Skeptiškas sutuoktinis nenoriai imasi šios veiklos - tik po pusmečio parašo pirmąjį laišką. Tačiau palengva tai tampa rutina – jis laiškus neša į kapus ir deda į slaptą dėžutę angelo skulptūroje virš kapo, kuriame ilsisi žmona.

    Tačiau vieną dieną savo parašytų laiškų Žiuljenas neberanda – vietoj jų jį randa... akmeninę širdį. Kitą dieną dėžutėje jo laukia eilėraštis, bilietai į kiną ir puokštė našlaičių… Galbūt tai Elenos siunčiami ženklai?

    Žiuljenas nežino, kad yra kažkieno stebimas. Paslaptingasis „persekiotojas“ nori padėti kenčiančiam vyrui išgyventi netektį ir bando grąžinti jam gyvenimo džiaugsmą. Galbūt kažkas jį įsimylėjo...

    Jautri ir sielą sukrečianti drama, kurios pabaigoje skaitytojas šypsosis, braukdamas džiaugsmo ašarą. Vaizdingi Paryžiaus aprašymai ir lengvas prancūziškas rašymo stilius nepaliks abejingų. Žuljeno meilės laiškai mylimajai Elenai primins, kad tikra meilė egzistuoja. „Meilės laiškai iš Monmartro“ - tai giesmė meilei, Paryžiui ir gyvenimui.

    Nicolas Barreau (g. 1980 m. Paryžiuje) studijavo romanų kalbas ir istoriją Sorbonos universitete, o šiuo metu gimtajame mieste dirba kaip laisvai samdomas autorius. Jo knygos – tai jautrios meilės istorijos, priverčiančios šypsotis ir sušildančios net labiausiai surambėjusias širdis. Autoriaus knygos „Paryžius visada gera mintis“, „Vieną vakarą Paryžiuje“, „Moters šypsena“, „Mažų stebuklų kavinė“ tapo pasauliniais bestseleriais ir grąžino Paryžiui pasaulio meilės sostinės vardą.

  • Alina Jonaitienė. Džiaugsmas pro ašaras, arba Meilės istorija po 50-ies

    50Alinos Jonaitienės knyga „Džiaugsmas pro ašaras, arba Meilės istorija po 50-ies“ - tai pasakojimas apie vienatvės kamuojamą nejauną moterį, kuri, iširus šeimai, nebesugeba užmegzti tvirtesnių ryšių su kitais šalia jos esančiais žmonėmis ir dėl to jaučiasi be galo vieniša, ją nuolat kamuoja depresyvios nuotaikos. Tokie vienišiai kaip pagrindinė knygos veikėja Pranutė yra labai pažeidžiami, nes stokoja socialinių ryšių. Jie vieni turi susidoroti su sunkumais, jveikti pavojus. Kartais tie pavojai slypi pačiose netikėčiausiose vietose ir pasireiškia neįtikimiausiomis formomis. Taip nutinka ir pagrindinei knygos veikėjai. Norėdama išsivaduoti iš ją slegiančio vienatvės jausmo, ji užmezga internetines pažintis, tikėdamasi susirasti gyvenimo draugą ar bent jau galimybę išvykti iš šalies. Tai knyga apie sukčius internete, jų rezgamas pinkles, apie netikrus draugus, netikrą meilę ir apie bandymus išvilioti pinigus iš vienišų moterų, besigriebiančių kad ir už šiaudo, kad tik išbristų iš jas apėmusios nevilties. Ir viskas dėl menkos savivertės, dėl jprasto gyvenimo būdo praradimo. „Juk būna ir laimingų istorijų. Tai kodėl man negali nusišypsoti laimė?“ - mąsto Pranutė ir kabinasi už šių netikrų draugysčių. Deja... Tenka karčiai nusivilti. Bet juk tai, kas mūsų nesužlugdo, mus sustiprina. Ir ši tiesa pasitvirtina knygos pabaigoje.

    Knygos autorė Alina Jonaitienė - Joniškyje gyvenanti ir dirbanti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Alina Jonaitienė, kurianti ne tik prozos kūrinius, tačiau ir poeziją. Nesvetima autorei ir dailė. Mūsų šalies skaitytojams ši autorė pateikia jau antrąją savo knygą - šįkart skirtą suaugusiesiems. Pirmoji A. Jonaitienės apysaka „Smiltė", skirta paaugliams, skaitytojus pasiekė dar pernai, 2018-aisiais, ir sulaukė didžiulio populiarumo bei pripažinimo. Naujasis autorės romanas „Džiaugsmas pro ašaras, arba Meilės istorija po 50-ies“ - tai įtraukianti vienos vidutinio amžiaus moters istorija, sukrečianti savo tikroviškumu ir įtaiga. Kaip teigia pati knygos autorė, tai, be abejo, ir knyga apie poreikį priimti savo vienatvę, susitaikyti su ja ir išmokti naudotis jos privalumais.

  • Bo Svernstrom. Aukos

    aukos„Aukos“ – debiutinis švedų autoriaus Bo Svernström detektyvas.

    Miglotą rytą, netoli Stokholmo esančiame kaime ūkininkas prie savo daržinės randa prikaltą žiauriai nukankinto vyro kūną. Atvykusi policija nustemba ne tik dėl brutalaus nusikaltimo pobūdžio, bet ir dėl to, kad vyriškas dar gyvas. Nejau toks ir buvo užpuoliko planas? Galbūt tai – nedovanotinas aplaidumas arba klaida?

    Kai nukankintas žmogus ligoninėje staiga miršta, policija sulaukia pranešimo apie antrąją panašaus pobūdžio auką. Toliau mįslių tik daugėja – abu nužudytieji yra gerai žinomi nusikaltėliai. Galbūt taip kriminalinis pasaulis suvedinėja sąskaitas?

    Aukų vis daugėja ir komisaras Karlas Edsonas ima įtarti, kad tarp nužudymų esama visai kitokio ryšio. Tyrėjų akiratyje atsiduria ir apie šiuo įvykius rašanti žurnalistė Aleksandra Bengston – nežinia kodėl, ji turi informacijos, kuri prieinama tik teisėsaugai...

    Koks ryšys sieja aukas ir kodėl jie tapo taikiniais? Ar apylinkėse darbuojasi serijinis žudikas? Ir, svarbiausia, kas yra auka, o kas – nusikaltėlis?

    Pirma knygos „Aukos“ dalis – keistos mįslės ir sukrečiantys įvykiai. Antrojoje – tamsios paslaptys ir atskleista tiesa. Bo Svernström puikiai išmano žmogaus psichologiją – net ir pats žiauriausias žudikas gali gyventi niekuo neišsiskiriantį kasdienišką gyvenimą.

    Šis kvapą gniaužiantis ir sudėtingas trileris – daugiau nei paprastas nusikaltėlio gaudymas ar „katės ir pelės“ žaidimas. Puikūs dialogai, įtaigūs veikėjų charakteriai, netikėti siužeto vingiai, sukrečiančios smurto scenos – visa tai išskiria šią knygą tarp kitų Švedijos kriminalinių romanų. Pagrindiniai romano „Aukos“ herojai – žmogiški ir netobuli. Šalia pagrindinė nusikaltimo siužetinės linijos skaitytojai ras ir lygiagretų pasakojimą - jautrią istoriją apie jauno žmogaus išgyvenimus.

    „Aukos“ – tamsi įtempto siužeto knyga, o kiekviena smurto scena slepia svarbią istorijos detalę, be kurios siužeto dėlionė būtų nepilna. Knygos kulminacija nustebina net visko mačiusius. Šis debiutinis Bo Svernström romanas – pirmas užtikrintas žingsnis Skandinavijos trilerių ir detektyvų pasaulyje.

  • Ulrich Alexander Boschwitz. Keleivis

    keleivis„Keleivis“ – Vokietijos žydų rašytojo Ulrich Alexander Boschwitz romanas, vaizduojantis žydų situaciją Vokietijoje po 1938 m. įvykių.

    Otas Zibermanas nė iš tolo neprimena nacių propagandoje vaizduojamo žydo. Gal dėl to jis net iki 1938 m. jaučiasi ramus ir užtikrintas. Berlyne, pačioje Vokietijos širdyje gyvenančio verslininko šeimai netrūksta nieko. Jis vedęs protestantę, sūnus išsiųstas gyventi į Prancūziją, o pats Otas jaučia visuomenės pagarbą.

    Tačiau 1938ieji viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Visuomenės priešiškumas žydams auga, Zilbermano bandymai parduoti namą nesėkmingi, sūnus Prancūzijoje negali gauti tėvams leidimo išvykti. Prasidėjus Krištolinei nakčiai, Zilbermanas turi viską mesti ir gelbėtis pats.

    Vokietijos sienos žydams uždarytos, todėl jis lieka šalyje – keliaudamas iš miesto į miestą jis nakvoja ir leidžia dienas traukiniuose, stotyse ir stočių restoranuose. Zilbermanas sutinka įvairiausių žmonių – komunistų ir nacių, pabėgėlių ir biurokratų, gerų ir blogų. Jų pokalbiuose iškyla siaubinga ir nepagražinta tikrovė, tačiau Otas nepaliauja tikėti, kad žmogaus teisės egzistuoja. Net ir tada, kai realybė atima iš jo orumą, garbę, turtą, o galiausiai – ir protą.

    „Keleivio“ sėkmei ir plačiam pripažinimui sutrukdė Antrasis pasaulinis karas – jo leidyba nutrūko, o išlikę egzemplioriai tapo bibliografine retenybe. Būdamas internuotas Australijoje Ulrichas A. Boschwitzas savo motinai laiške rašė, kad „Keleivis“ yra geriausias jo parašytas darbas. Jis nuolat taisė romano rankraštį.

    Kai 1941 m. pasikeitė britų požiūris į vokiečių pabėgėlius, su kitais likimo draugais galėjo grįžti iš Australijos į Didžiąją Britaniją. Deja, rašytojui likimas buvo negailestingas – laivą susprogdino nacių torpeda, o Boschwitzas nuskendo kartu su nebaigto naujo romano rankraščiu ir nauja „Keleivio“ redakcija.

    Pasakojama, kad Boschwitzas žinodamas apie kelionės pavojus, perrašyto romano pradžią įdavė kitame laive plaukusiam žmogui. Deja, redaguotas romano rankraštis dingo ir nebuvo surastas. O jo egzistavimą patvirtina nedaug šaltinių – tik laiškas motinai.

    Per kelias savaites po 1938 m. Vokietijos pogromų sukurtas romanas 1939 m. buvo išleistas anglų kalba Anglijoje, o po metų ir JAV. John Grane slapyvardžiu pasirašytas kūrinys po autoriaus mirties pasirodė Prancūzijoje, o vokiečių kalba jis išleistas tik 2018 m. Išlikęs „Keleivio“ rankraštis buvo saugomas Vokietijos nacionalinėje bibliotekoje, kur buvo atrastas tik 2015 m.

    „Keleivis“ mus nukelia į romano rašymo laikus. Verčiant puslapius skaitytojas stoja akistaton su istorija.“
    Inside History

  • Jacques Chessex. Vienas žydas dėl pavyzdžio

    zydas1942 metai: Europa liepsnoja, skęsta kraujyje. Šveicarijoje taip pat veikia tamsios jėgos. Mėsininkų mieste Pėjerne, „besivartančiame tuštybėje ir taukuose“, bedarbystė kursto pagiežą ir įsisenėjusią neapykantą žydams. Aplink vietinį „gauleiterį“ ir pastorių be parapijos telkiasi bukakakčiai revanšistai, susižavėję vokišku vyriškumu. Jie trokšta kraujo. Jiems reikia aukos. Dėl pavyzdžio. Tai bus galvijų pirklys Artūras Blochas.

    Jacques Chessex (Žakas Šesė, 1934–2009) – garsus šveicarų rašytojas, pelnęs daugybę prestižinių premijų (tarp jų – ir Gonkūrų premiją). Šioje knygoje pasakojama istorija nutiko autoriaus gimtinėje Pėjerne, kai jam buvo aštuoneri metai. Žodžio meistras J. Chessex nupiešia tokį tikrovišką paveikslą, kad jis mus sujaudina ir sukrečia iki sielos gelmių.

  • Aneta Anri. Niki. dvigubas portretas

    nikiIšviešintos baimės tampa nebebaisios. Tu šaudei į paveikslus, Niki, kartu sušaudydama savo agresiją ir žiaurumą. Sakei, kad tai tikras skorpioniškas poelgis. O, taip, Niki, mes tokios, tikros skorpionės.
    Aneta Anra – rašytoja, dramaturgė. Baigė dailėtyros magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje. Parašė du romanus ir dvi pjeses.

    „Niki: dvigubas portretas“ – romanas ar autobiografija? Ar biografijos faktais pagrįstas romanas? Fikcija, bet greičiau fakcija apie Anetą Anrą ar Maleną, merginą iš Žvėryno, apie Niki de Saint Phalle – pasaulinio garso menininkę iš Paryžiaus. Niki ir Malena, gimusios tą pačią dieną, po Skorpiono ženklu, jas skiria pusė amžiaus, tautybė, geografija, jos neturi bendrų prisiminimų. Malena ieško tėvo, gyvena su Dailininku, jis rašo laiškus iš Paryžiaus ir Londono. Niki šaudė į paveikslus ir kūrė monumentalių moterų skulptūras, akiplėšiškai vedė vyrus iš proto. O gal tai buvo Malena, ta, dėl kurios vyrai netekdavo galvos? Autobiografinės istorijos, biografinės istorijos, netikros istorijos susipina dvigubame abiejų moterų portrete. „Vienintelis būdas sukurti kažką nauja – tai padaryti ką nors ekstremaliai asmeniško“, – sakė Rei Kawakubo. Aneta Anra drąsiai naudojasi savo gyvenimu kurdama romaną apie moterį menininkę. Apie jos vienatvę ir desperatiškas pastangas rasti artimą žmogų. Apie niekuomet neturėtą saugumo jausmą. Apie meilę – Dailininkui, Sūnui, Močiutei, teatrui, literatūrai, tapybai. Apie Vilnių ir Paryžių, ŠMC ir Užupį. Apie baimes būti atstumtai, paliktai, apie neįmanomybę būti suprastai. Ir drauge – apie drąsą būti atvirai ir asmeniškai, švelniai ir nuodingai.“

    Jurgita Ludavičienė