• Visvaldis Lacis. Latvių legionas. Mano kariškas kelias

    legionas„Latvių legionas. Mano kariškas kelias“ – tai istorinė ir autobiografinė knyga apie Antrojo pasaulinio karo metais suburtą Latvių SS savanorių legioną ir jo vaidmenį kare bei tikslus, su kuriais į legioną ėjo jauni Latvijos vyrai.  

    Knygoje pasakojama apie Latvių legiono veiklą vokiečių okupacijos laikotarpiu – 1941–1945 metais, aptariami skirtumai tarp Latvijos policijos batalionų ir Latvijos legiono, pasakojama apie Latvijos legionierių dainas, iškiliausius sportininkus legiono gretose. Knygos autorius kalba apie Latvijos kariuomenės karininkus ir jų vaidmenį kuriant legioną. 

    Tiek Latvijoje, tiek kitose šalyse daug diskutuota apie Latvių legiono veiklą ir jo vaidmenį Antrajame pasauliniame kare. Istorikai, mokslininkai ir politikai, bent kiek besidomintys istorija, jau atsakė į daugybę klausimų apie Latvijos legiono kūrimą, jų kovos galimybes ir motyvus, kurie vedė latvius per didžiausius sunkumus. Publicistas ir pats buvęs legionierius Visvaldis Lacis šioje knygoje taip pat atiduoda savo duoklę istorijai.

    Knygos „Latvių legionas. Mano kariškas kelias“ autorius pasakoja, kad daugybę kartų kovodami po kitos šalies vėliava ir už kitos šalies vyrus, latviai buvo priversti greitai ir ryžtingai apsispręsti – žudyti ar nežudyti, gyventi ar mirti – būti ar nebūti. O tai niekada nebuvo lengvi klausimai. 

    Ši knyga, pasak autoriaus, yra įrodymas, kad dauguma Latvijos žmonių ir taip pat jaunoji karta buvo pasiruošę padaryti bet ką, kad užtikrintų, jog Rusija ir komunistai niekada neįsigalės Latvijoje. 50 tūkstančių jaunų vyrų padėjo galvas, kad apsaugotų savo šalį nuo ateities kančių. 

    Visvaldis Lacis (g. 1924 m.) – žinomas publicistas, istorikas ir politikas, 13 knygų autorius, aktyvus Latvijos liaudies fronto dalyvis, 1995 metais apdovanotas Latvijos Trijų žvaigždžių ordinu. Taip pat dvi kadencijas buvo Latvijos Saeimos narys.   

    Gimė Valmieroje, tačiau netrukus po jo gimimo šeima persikėlė į Rygą. Tėvas buvo Latvijos laisvės kovų veteranas, tarnavo Latvijos kariuomenėje. Visvaldis Lacis baigė Rygos klasikinę gimnaziją, o 1943 metais prisijungė prie Latvių legiono. 

    Prasidėjus atgimimui, aktyviai dalyvavo veikloje ir 1988 metais prisijungė prie Latvijos liaudies fronto, buvo išrinktas į jo tarybą. Labiausiai išgarsėjo dėl savo viešų kalbų ir publicistikos darbų. 

  • Herbjorg Wassmo. Dinos testamentas

    testamentas„Dinos testamentas“ – naujausia norvegų rašytojos Herbjørg Wassmo knyga, tęsianti knygų apie Diną seriją. Tai – nepaprasta ir įtraukianti istorija apie žmones, turinčius stiprybės ir ryžto atlaikyti visus jiems tenkančius išbandymus.

    1890 metai. Dinos Grenely laidotuvės. Ji neišgyveno sužalojimų, patirtų per gaisrą. Žmonių pilnoje bažnyčioje atsistoja Dinos anūkė Karna. Ji išeina į priekį ir papasakoja tai, ką močiutė prisipažino prieš mirtį - Dina prisiėmė kaltę dėl dviejų žmonių nužudymo. Pasakiusi tiesą, Karna atsitveria nuo pasaulio tyla. 

    Niekas – nei Karnos tėvas Benjaminas, nei pamotė Ana neprasiveržia pro Karnos tylos sieną. Tyla užgula jų visų gyvenimus. Dar prieš gaisrą Ana sužinojo, kad Benjaminas niekada taip ir nenutraukė santykių su savo vaikystės meile Hana ir jai be galo sunku jam atleisti. Galiausiai, kai Karna pabando nusižudyti, Ana apsisprendžia ir Benjaminui lieka tik sutikti – ji išsiveš Karną į Kopenhagą, į psichiatrijos ligoninę. 

    Tik taip Ana gali atsiriboti nuo Benjamino ir leisti sau viską apmąstyti, iš naujo įvertinti savo santuoką bei gyvenimą. Tuo pačiu ji stebi Karnos trapios sąmonės pokyčius. Tačiau viskas iš tikrųjų pasikeičia tuomet, kai Ana sutinka Karnos gydytoją Joakimą. 

    Knyga „Dinos testamentas“ yra ir atskiras romanas apie kaltę, susitaikymą bei atleidimą, ir didingos istorijos apie Diną Grenely bei jos šeimą tęsinys. Nuo pat pirmosios „Dinos knygos“ pasirodymo 1989 m., ši knyga žavėjo ne vieną skaitytojų kartą. Norvegų autoriams būdinga tamsa ir įtampa čia persipina su nuostabiais šalies peizažais bei išskirtiniais personažų charakteriais. 

    Vos pasirodžiusi knyga „Dinos testamentas“ jau verčiama į penkias kalbas. Tai romanas kupinas beprotybės ir stiprybės, tylos ir įniršio. 

    Herbjørg Wassmo  (1942 m.) – norvegų rašytoja, debiutavosi poezijos rinkiniu „Sparnų mūša“, tačiau netrukus išryškėjo jos kaip prozos rašytojos talentas. Pirmasis jos romanas – „Tora. Namas su stikline veranda“ tapo ir pirmąja trilogijos apie Torą dalimi. Už paskutiniąją trilogijos dalį rašytoja buvo apdovanota Šiaurės Šalių Tarybos premija. Liaupsių sulaukė ir rašytojos kūrinys „Dinos knyga“, kuris 2002 metais buvo ekranizuotas ir taip pat netrukus tapo trilogija, buvo išleistas knygos tęsinys „Laimės sūnus“, vėliau – „Karnos kraitis“. „Dinos testamentas“ – atskiras romanas, tęsiantis pasakojimą apie pagrindinių trilogijos veikėjų gyvenimus. 

  • Jurgita Barišauskienė. Murkiantis Buda

    budaMus visus kartais gyvenimas nuveda ten, iš kur, atrodo, išėjimo nėra. Tačiau rytų filosofija sako, kad vedlys iš aklavietės atsiranda tada, kai esame pasiruošę ieškoti iš jos kelio. Kartais jis pasirodo netikėčiausiais pavidalais.

    Netikėtai senosios Adelinos sode atsiradęs katinas gauna pranašišką Budos vardą. Buda gyvena įprastą katinišką gyvenimą, tačiau Adelina miršta, o jos dvasia turėtų gimti iš naujo, tik jau kaip nuomininkės Mildos kūdikis.

    Kad jis nebijotų pasirodyti pasaulyje, pilname užslėpto pykčio ir nuoskaudų, reikia išlaisvinti žmonių širdis nuo blogų jausmų ir išmokyti jas atleisti. Murkiantis Buda tampa tarpininku tarp dvasinio ir žemiškojo pasaulio. Ar katinui pavyks atlikti savo misiją?

    Romanas „Murkiantis Buda“ nepaliks abejingų – tai nuoširdus pasakojimas apie tai, kaip svarbu, kad senos nuoskaudos nenuodytų gyvenimo, apie tai, kad negalėdamas pakeisti situacijos, visada gali pakeisti savo požiūrį į ją. Juk po žiemos visada ateina pavasaris, – sako murkiantis filosofas. Ar verta juo abejoti?

  • Izraelis. Jordanija. Žinoma ir neatrasta Šventoji žemė

    izraelisŠis leidinukas „Izraelis. Jordanija: informacija, keliautojų patirtis, patarimai“, kaip ir kiti žurnalo „Kelionės ir pramogos“ kelionių gidai pateikia informaciją apie šalį, jos istoriją, kultūrą ir dalijasi lietuvių keliautojų patirtimi, kur ir kaip keliauti, kokių klaidų vengti, kokias kryptis ir kokį keliavimo būdą pasirinkti, kad kelionė atitiktų jūsų lūkesčius.

    Šios abi šalys yra turtingos biblijinių šventų vietų, visą informaciją apie jas rasite šiame leidinyje. Ko dar galite rasti šiose šalyse ir patirti pačius puikiausius įspūdžius ir įspūdingiausius nuotykius skrendant pigiais skrydžiais iš Lietuvos, vis informaciją ir patarimus rasite šiame leidinyje, kuris iliustruotas puikiomis fotografijomis.

  • Nora Ikstena. Motinos pienas

    pienasRomanas „Motinos pienas“ – sukrečiantis vienos garsiausių latvių rašytojų Noros Ikstenos pasakojimas apie sovietų režimą ir to režimo poveikį žmogui. Istorija, kurią rašytoja pasakoja, pirmiausia yra moterų istorija. Joje atsiskleidžia trijų kartų moterų nerimas, baimė, pastangos mylėti ir išgyventi. 

    Pagrindinė romano veikėja – gydytoja, tremtinio duktė. Ji stengiasi puoselėti savo pašaukimą – gydyti žmones. Tačiau ne viskas paprasta, kai valstybė kišasi net į asmeninį žmogaus gyvenimą. Pirmiausia iš jos atimama profesinė ateitis, tuomet tapatybė ir galiausiai ryšys su dukra. Gyvenimas atokiame Latvijos kaime augina jos vienatvę ir izoliaciją nuo išorinio pasaulio. Ar pavyks jai su dukra grįžti į Rygą, kai ten prasidės politiniai pokyčiai? 

    Iš pirmo žvilgsnio „Motinos pienas“ – tai pasakojimas apie sudėtingus senelės, motinos ir dukters santykius ir gyvenimus, kuriuos griauna sovietų valdžia. Pasakojimas apima laikotarpį nuo 1969 iki 1989 metų. Tačiau po akivaizdžiu istorijos paviršiumi slypi gilesni emociniai sluoksniai – tai ir močiutės bandymas suteikti meilės ir šilumos anūkei, nuo kurios atsiribojo motina. Vienintelė senelė bando suteikti mergaitei aistros gyventi, tikėjimo pačiu gyvenimu ir meile. Drauge tai pasakojimas apie griaunamąją sovietinio režimo jėgą. Kaip giliai tas režimas buvo įleidęs šaknis visose Baltijos šalyse ir kaip sėkmingai jis dusino žmones – po vieną, šeimomis, giminėmis, kartomis...
    „Mano pienas buvo kartus, nežinios pilnas, pragaišties pienas. Aš apsaugojau nuo jo savo vaiką.“

    „Nora Ikstena įrodo, kad Latvija turi drąsų ir originalų balsą.“

    Rosie Goldsmith, Didžiosios Britanijos žurnalistė, apžvalgininkė

    „Noros Ikstenos kūryba atveria naujus kelius ne tik latvių literatūrai anglų kalba, bet ir pačiai anglų literatūrai.“

    Jeremy Davis, Dalkey Archive Press

    Nora Ikstena (g. 1969 m.) – viena žymiausių ir įtakingiausių šiuolaikinių latvių rašytojų, eseistė. Yra parašiusi 16 knygų, apdovanota daugybe svarbiausių Latvijos literatūrinių premijų, taip pat pelnė Baltijos Asamblėjos premiją. 

    Latvijos universitete baigė filologijos studijas, vėliau studijavo Anglų literatūrą Kolumbijos universitete. Savo kūryboje N. Ikstena kalba apie gyvenimą, meilę, mirtį ir tikėjimą. Jos knygos verčiamos į lietuvių, estų, gruzinų, švedų, danų ir kitas kalbas. „Motinos pienas“ buvo išverstas į vokiečių, makedoniečių ir anglų kalbas. Rašytoja aktyviai dalyvauja politiniame ir kultūriniame Latvijos gyvenime.

  • James Salter. Žaidimas ir pramogos

    zaidimasIš naujo atrandamo, talentingo amerikiečių rašytojo James Salter romanas „Žaidimas ir pramoga“ pirmą kartą pasirodė 1967 m. Tai pasakojimas apie aistringą meilės romaną pokario Prancūzijoje, erotinė kelionė – ištvirkėliška, bet tyra. 

    Iš Jeilio universiteto iškritęs dvidešimtmetis Filipas Dynas be tikslo keliauja po Europą skolintu automobiliu, beveik be pinigų. Kelioms dienoms sustojęs tylutėliame Dižono mieste, Prancūzijoje, jis sutinka Anę Mari, jauną parduotuvės darbuotoją. Tarp jų įsiplieskia meilė ir užsimezga kūniškas, tačiau tuo pat metu nekaltas romanas. Pora važinėja po Prancūziją senoviniu automobiliu, mylisi viešbučiuose. Netrukus ši mergina Dynui tampa pačia Prancūzija, plakančia šios šalies širdimi ir tyro ilgesio objektu.

    James Salter buvo labai svarbus balsas XX amžiaus amerikiečių literatūroоe. „Žaidimas ir pramoga“ – vienas pirmųjų amerikiečių autorių romanų, kuriame atvirai ir be kaltės ar gėdos kalbama apie žmogiškąją aistrą. 

    Knyga „Žaidimas ir pramoga“ tarsi himnas Prancūzijos provincijai, ši knyga mėgstama ir cituojama nuo pat pirmojo jos pasirodymo, o nuostabios įžvalgos ją skaitant palietė ne vieno skaitytojo širdį. 

    James Salter vadinamas vienu meniškiausių Amerikos rašytojų, jo išpuoselėtas stilius suteikia istorijai prabangos ir didingumo. Tarsi Kavafis savo eilėse išaukštindamas tai, kas uždrausta, James Salter suteikia viskam nepaprasto grožio.  

    „Iš pradžių atrodo, kad tai trumpas, tragiškas romanas apie meilės istoriją Prancūzijoje. Bet iš tikrųjų tai didelio užmojo, netiesmukas paties pasakojimo prigimties ir prasmės, taip pat vaizduotės gvildenimas.“
    Guardian
    James Salter (1925–2015) – amerikiečių rašytojas, scenaristas. J. Salter užaugo Niujorke ir buvo JAV oro pajėgų pilotas, dalyvavo Korėjos kare. Po pirmosios knygos, kurioje jis panaudojo ir savo patirtį Korėjoje, sėkmės jis paliko kariuomenę ir pradėjo rašytojo karjerą. Jo lyriška proza pelnė autoriui kritikų, skaitytojų ir kolegų pripažinimą. Paskutiniu metu vis dažniau kalbama, kad rašytojas savo laiku buvo nepakankamai įvertintas. Pats autorius taip pat labai kritiškai vertino savo kūrybą ir yra prasitaręs, kad tik „Žaidimas ir pramoga“ priartėjo prie jo sau pačiam keliamų standartų. 

  • Masaji Ishikawa. Upė tamsoje

    upeŠiurpą keliantys memuarai apie tikrą gyvenimą Šiaurės Korėjoje – „Upė tamsoje: sukrečianti vieno pabėgimo iš Šiaurės Korėjos istorija“ – tai pasakojimas apie režimą, iš kurio kartais juokiamės, nes mūsų protas negali suvokti, kad tai gali būti realybė.

    Tai pasakojimas apie valstybę ir režimą, kuris niekada nesikeičia, tai pasakojimas apie žmogiškąjį orumą.

    Masadžis Išikava (Masaji Ishikawa) gimė japonės ir korėjiečio šeimoje 1947 metais. Iki trylikos metų jo šeima gyveno Japonijoje. Visą gyvenimą Masadžis jautėsi kaip žmogus be tėvynės, tačiau tas jausmas tapo kur kas skaudesnis ir gilesnis, kai šeima persikėlė gyventi į Šiaurės Korėją. 

    Suvilioti pažadais apie „rojų žemėje“, darbų gausą, gerą išsilavinimą vaikams ir aukštą padėtį visuomenėje grįžusiems į savo šalį korėjiečiams, M. Išikavos tėvai išvyko ten gyventi, įstojo į komunistų partiją ir netrukus suprato, kad naujasis gyvenimas labai skiriasi nuo žadėtos utopijos.

    Memuaruose „Upė tamsoje: sukrečianti vieno pabėgimo iš Šiaurės Korėjos istorija“ Masadžis Išikava pasakoja apie gyvenimą vieno žiauriausių režimų valstybėje – auklėjimą, kurį jam teko patirti, ir visus baisius trisdešimt šešerius metus, kuriuos jis praleido diktatūros valdomoje šalyje. Čia jis kentėjo dėl to, kad yra pusiau japonas ir greitai suprato, kad geriau daryti tai, kas liepiama, kad čia nevertinamas geraširdiškumas ar, juo labiau, tiesa. Badas, skurdas, koncentracijos stovyklos, nuolatinė prievarta ir muštras - su visu tuo teko susitaikyti jam ir geresnio gyvenimo ieškojusiems jo tėvams. 

    Tačiau 1996 metais Masadžis Išikava pasiryžo rizikuoti gyvybe ir bėgti iš Šiaurės Korėjos.

    ienintelis kelias buvo upė, kurios vandenys atnešė išgelbėjimą šimtams laimingųjų ir atėmė gyvenimą tūkstančiams. Jis perplaukė upę ir atsidūrė Kinijoje. Koks gyvenimas jo laukė pabėgus?

    Ar laisvė atnešė laimę?

    „Upė tamsoje: sukrečianti vieno pabėgimo iš Šiaurės Korėjos istorija“ – tai ne tik šokiruojantis brutalaus režimo portretas, bet ir atviras liudijimas apie žmogaus orumą ir nepalenkiamą dvasią.

    „Gąsdinančiai tikra istorija apie gyvenimą Šiaurės Korėjoje. Pasakojimas apie visišką šalies panieką savo piliečiams šokiruoja ir pribloškia.“

    Kirkus Reviews

    „M. Išikavos aprašytas Šiaurės Korėjos skurdas gąsdina, kaip ir pasakojimai apie korupciją ir represijas visose gyvenimo srityse.“

    Wall Street Journal

    Masadžis Išikava (Masaji Ishikawa, g. 1947 m.) šiuo metu gyvena Japonijoje, kur ir gimė. Nuo 1960 iki 1996 metų gyveno Šiaurės Korėjoje iš kurios jam pavyko pasprukti.

  • Bill Clinton, James Patterson. Prezidentas dingo

    dingoAmerikos padangę užtemdė pražūtingo teroristinio išpuolio šešėlis. Sklinda gandai, kad moderniausias technologijas pasitelkę teroristai turi rėmėjų aukščiausiuose JAV valdžios sluoksniuose. Išdavyste įtariamas net ir pats JAV prezidentas. O kai prezidentas netikėtai dingsta, baimė ir netikrumas sukausto visą šalį.

    Trys dienos. Maksimali įtampa. Politiniai pasaulio galingųjų žaidimai. Ir vienas žmogus, pasiryžęs rizikuoti viskuo dėl savo šalies gerovės.

    Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Bilas Klintonas ir daugybės tarptautinių bestselerių autorius Jamesas Pattersonas sujungė savo unikalius talentus ir sukūrė kaip reta tikrovišką bei kvapą gniaužiantį trilerį.

    „Jaudinanti ir įtraukianti istorija, neabejotinai sulauksianti milijonų skaitytojų dėmesio.“

    USA Today

  • Andrius Tapinas. Prezidentas

    prezidentasBaigiasi dešimtmetį trukusi Lietuvos prezidento Ričardo Daubaro valdymo era. 2019 metais Lietuva turės naują prezidentą.

    Realiausias įpėdinis – jaunas, išsilavinęs ir populiarus politikas Rokas Oginskis, sėkmingai vedęs įtakingos Tėvynės ateities partijos lyderio dukrą. Iš kitos pusės į Daukanto aikštę dairosi ultrakairiųjų judėjimui vadovaujantis radikalas Kazimieras Liaudis. Lietuva nekantriai laukia jų dvikovos.

    Tačiau yra kas nelaukia.

    Rusijos strateginės analizės institutas pradeda vykdyti planą, savo drąsa ir įžūlumu pranokstantį net Solsberį. Tikslas – tiesiogiai paveikti NATO ir ES valstybės rinkimus ir į prezidento kėdę pasodinti Kremliui pavaldžią marionetę.

    Ir įsisuka kvapą gniaužianti politinių intrigų, žmogžudysčių, neištikimybės ir purvinos rinkiminės kampanijos karuselė.

    Ir lieka vienintelis klausimas – kas 2019 metų gegužę užims Daukanto aikštės rūmus?

  • Algimantas Čekuolis. Kur velnias nenešioja

    velniasLegendinio žurnalisto, keliautojo Algimanto Čekuolio dvidešimtoji knyga „Kur velnias nenešioja“ – tai dar viena grožinė autoriaus knyga. Šį kartą, remdamasis savo patirtimi, autorius pasakoja apie kelionėse sutiktus žmones. Juos visus sieja kai kas svarbaus... Rašytojo dėmesio centre – lietuviškų šaknų turinčių žmonių gyvenimo istorijos ir įspūdingi nutikimai.

    Knygoje „Kur velnias nenešioja“ Algimantas Čekuolis pasakoja neišgalvotas istorijas. Čia pateikiami faktai tiesiog suliteratūrinti, o pasakojamos istorijos ir pavojingos, ir liūdnos, ir tragiškos, ir labai dažnai tiesiog juokingos. 

    Išskirtinis A. Čekuolio pasakojimo tonas ir stilius leidžia neįtikėtinai tiksliai, gyvai ir įtaigiai atskleisti apsakymų personažų charakterius, papasakoti jų patirtus išgyvenimus. Jie visi skirtingi, tačiau visi turi šį tą bendro. Gyvenimas negailėdamas juos mėtė ir vėtė, jie leidosi į rizikingus ar net mirtinus pavojus, tačiau išliko smalsūs, jautrūs, o svarbiausia – išliko žmonėmis. 

    Apsakymų, sudėtų į knygą „Kur velnias nenešioja“ autorius Algimantas Čekuolis – aistringas keliautojas. Visur, kur tik jis nuvykdavo ar apsigyvendavo, būtinai leisdavosi į nuotykius, atsiduodavo iššūkiams ir įspūdingoms pažintims. Svetimos kultūros, kalbos, nauji darbai – tik pats patyręs begalę nuotykių gali aprašyti tokius pat kaip jis. Autorių domino visi – nuo legendomis apipintų ar net skandalingų asmenybių, tokių kaip Fidelis Kastras, Če Gevara iki paprastų žmonių, kurie jam vis tiek būdavo kuo nors ypatingi, pavyzdžiui tuo, kad turi lietuviškų šaknų. Tai – pagrindiniai knygos „Kur velnias nenešioja“ veikėjai. 

    Prieš dvejus metus baigęs televizinę karjerą, A. Čekuolis pradėjo rašyti. Vietoj įprastų dokumentinės prozos kūrinių, jis ėmė rašyti grožinius. Pasak paties autoriaus, tai susiję su jo pasikeitusia veikla, tačiau kur kas labiau susiję su noru ir būtinybe nuolat stebinti savo skaitytojus. 

    Algimantas Čekuolis (g. 1931 m.) – žurnalistas, rašytojas ir keliautojas. Yra parašęs 20 knygų, kelios iš jų tapo bestseleriais, o iš viso jo knygų vien lietuviškai išleista per 200 000 egzempliorių. A. Čekuolis 27 metus dirbo nacionalinėje televizijoje, yra parengęs daugiau nei tūkstantį itin populiarių laidų „Popietė su Algimantu Čekuoliu“. Yra pelnęs vyriausio pasaulyje reguliarių TV laidų vedėjo titulą. 

  • Marius Marcinkevičius. Juodoji Vilniaus saulė

    saulePirmasis Mariaus Marcinkevičiaus romanas suaugusiems – „Juodoji Vilniaus saulė“ ištrina ribas tarp realybės ir vaizduotės ir su gaivališka aistra vaizduoja Miestą, kupiną mistiškų vietų, ženklų ir veikėjų.

    Neūžauga senis visu kūnu ir siela jaučia, kad Vilniaus miesto laukia didžiulė nelaimė. Jos išvengti gal ir įmanoma, tačiau miestą turi saugoti keistas jaunuolis, atvykęs čia iš Tibeto kalnų. 

    Romano veiksmas vyksta tarpukario Vilniuje, okupuotame lenkų, visai prieš pat Kalėdas, kai viduržiemio saulė nuauksina stebuklinguosius Vilniaus stogus. 

    Iš viešbučio kambario dingsta lenkų generolo dukra. Nusikaltimo vietoje – jokių apčiuopiamų pėdsakų, tik krauju nupieštas paslaptingas ženklas. Policija jaučiasi bejėgė. Tačiau galbūt išsiaiškinti šio keisto dingimo paslaptį galės iš Tibeto atvykęs jaunuolis, kurio visas kūnas išpieštas tatuiruotėmis. Jam į pagalbą ateina ir jaunas žydas psichiatras. 

    Ar pavyks jiems ne tik rasti dingusią lenkaitę, bet ir išgelbėti miestą nuo tykančių grėsmių? 

    Romanas „Juodoji Vilniaus saulė“ – tai įtampos ir netikėtų istorinių faktų kupinas pasakojimas apie meilę ir nusikaltimą, apie švelnumą ir žiaurumą. Čia ir mafijos grupuotės, ir kontrabanda, ir feminizmo daigai, ir akupunktūros pradžia. Tai bus visiškai nauja ir intriguojanti pažintis su XX a. pradžios Vilniumi. 

    Romane „Juodoji Vilniaus saulė“ pinasi fantazijos ir realybė, nyksta ribos tarp šio ir ano pasaulio, veikėjais čia tampa ir tikros istorinės asmenybės, ir sukurti personažai. Istorija apima begalę kultūrų, kurios iš tikrųjų gyvos Vilniuje – lietuviai, lenkai, rusai, žydai – visi gyvena keistu laiku, patiria netikėtų susitikimų ir nutikimų, išgyvena meilę, neapykantą, yra valdomi aistros ir mistinių ženklų. 
    Tačiau šiame romane, įtraukiančiame, klaidinančiame skaitytoją tarp mistikos ir realybės, užkrečiančiame nežabotu smalsumu, svarbiausia yra viena detalė – tai Vilniaus dvasia, kuri sklendžia virš miesto ir sklinda iš knygos puslapių. 

    Marius Marcinkevičius – rašytojas, gydytojas. Iki šiol rašė knygas vaikams. Jo knyga „Draugystė ant straublio galo“ pelnė gražiausios knygos premiją už vaikiškos vaizduotės pajautimą ir profesionalią jos raišką (2017 m. Knygos meno konkursas). Skaitytojų ir kritikų liaupsių pelnė ir knygos „Maži eilėraščiai mažiems“„Sivužas“.

    Baigęs medicinos studijas Vilniaus universitete, Marius Marcinkevičius išvyko į Kiniją, vėliau  ir Uzbekiją, kur mokėsi akupunktūros. Keliavo po Indiją, Izraelį, kitas pasaulio šalis. Kelionės – tai M. Marcinkevičiaus pomėgis ir svarbus įkvėpimo šaltinis.
    Rašyti pamėgo dar vaikystėje, tačiau kai ėmė kurti šmaikščius ketureilius apie mokytojus ir klasiokus, buvo išbartas ir nustojo rašyti. Prie šio užsiėmimo grįžo gimus vaikams. Būtent todėl pirmosios M. Marcinkevičiaus knygos buvo skirtos mažiesiems skaitytojams. Jos verčiamos į užsienio kalbas, pagal jas kuriami spektakliai, dainos. Pats autorius sako, jog nuolat konkuruoja su jutubu – visada turi rašyti taip, kad jo istorija būtų įdomesnė nei tai, ką vaikai galėtų pažiūrėti internete. 
    „Juodoji Vilniaus saulė“ – pirmas autoriaus kūrinys suaugusiems skaitytojams. 

  • Aldona Ruseckaitė. Padai pilni vinių

    padaiPoetė, prozininkė, muziejininkė Aldona Ruseckaitė atveria duris į lietuvių poetės Salomėjos Nėries gyvenimą. Biografinis romanas „Padai pilni vinių“ pasakoja dramatišką poetės gyvenimo istoriją ir atskleidžia jos lyrišką, bet ir tvirtą būdą.

    Aldona Ruseckaitė paskutiniu metu parašė ne vieną biografinį romaną apie didžiuosius lietuvių literatūros kūrėjus – Maironį („Šešėlis JMM: Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai“), Žemaitę („Žemaitės paslaptis“), V. Mačernį („Dūžtančios formos: romanas apie Vytautą Mačernį“). Maironio literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė yra sukaupusi daugybę muziejinių žinių, ji jau senokai domisi moterų rašytojų likimais, todėl knyga apie Salomėjos Nėries gyvenimą brendo labai natūraliai. 

    Autorė meistriškai atkuria ne tik žinomas poetės gyvenimo detales, kūrybinį kelią, meilės ryšius, mokytojavimą, bet ir kuria jautrų, įtikinamą, tikrais faktais pagrįstą kūrėjos portretą. Knygoje „Padai pilni vinių“ Salomėja Nėris – moteris, motina, mylimoji, poetė, kuri jaučia, išgyvena, kovoja, bijo suklysti, blaškosi tarp maištaujančios dvasios ir visiško užsisklendimo. Tai galima justi ir jos kūryboje, ir asmeninio gyvenimo peripetijose. 

    Po Aukščiausios tarybos sesijos posėdžių moteris popietėmis vaikšto su Sauliuku ne po parkus, kuriuose minios žmonių, bet nuklysta prie Maskvos upės, klaidžioja pakrantėmis, čia daug ramiau, tyliau. Tačiau Maskvai skirtos eilutės mintyse nepulsuoja, galvoje visai kiti žodžiai ir rūpesčiai, kartais ji negirdi nė vaiko klausimų, lyg garsiai kalba, lyg ginčijasi pati su savimi. Kartais talžo skausminga mintis, kad ji lyg tas rąstgalis upėje plaukia pasroviui, o kartais prieštarauja – ne, tai ji pati valdo savo gyvenimą ir poelgius…

    Knygos „Padai pilni vinių“ autorė siūlo naujai, tiesiog žmogiškai pažvelgti į vieną talentingiausių Lietuvos poezijos kūrėjų, kurią taršė ir nepalankios istorinės sąlygos ir asmeniniai išgyvenimai. Ką reiškė tuomet būti vienai iš nedaugelio moterų tarp daugybės rašytojų vyrų?  

    Aldona Ruseckaitė (g. 1950 m.) – poetė, rašytoja, muziejininkė. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, vėliau dėstė lietuvių kalbą. Vadovauja Maironio literatūros muziejui. Trečiojo amžiaus universiteto Menų fakulteto dekanė. Yra parašiusi keletą poezijos knygų, romanų ir biografinių romanų. Yra pelniusi daugybę apdovanojimų tiek už muziejinę, tiek už literatūrinę veiklą. 2016 metais apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija.