• Wolfgang Frank. Jūrų vilkai. Vokietijos povandeninių laivų istorija

    vilkaiKnyga „Jūrų vilkai. Vokietijos povandeninių laivų istorija“ yra pirmasis, iš karto po karo parašytas, taigi šviežiausias, pasakojimas apie Antrojo pasaulinio karo metais priešus gąsdinusius vokiečių povandeninius laivus. Vokiečių rašytojas ir žurnalistas Wolfgang Frank šią knygą parašė 1955 metais. 

    Wolfgang Frank Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo paskirtas karinio jūrų laivyno reporteriu ir dirbo su Admirolo Karlo Donitzo (Karl Doenitz) vadovaujamais kariais.  Admirolas Donitzas vadovavo kariniam jūrų laivynui ir būtent jis dar karo pradžioje teigė, jog šie laivai padės Vokietijai laimėti karą. 

    Knyga „Jūrų vilkai. Vokietijos povandeninių laivų istorija“ buvo parašyta po to, kai Vokietijos laivyno archyvai po karo buvo paimti Sąjungininkų. Knygoje yra ir nuotraukų, kurias autorius išsaugojo ir sudėjo į įspūdžių ir išskirtinės patirties kupiną pasakojimą apie laivus, sukėlusius nemažai rūpesčių priešams, tačiau kartu tapusius ir tikra pačių vokiečių karių žudymo mašina. 

    Rašydamas knygą „Jūrų vilkai. Vokietijos povandeninių laivų istorija“ 1955 metais Wolfgang Frank neturėjo prieigos nei prie tuo metu egzistuojančių dokumentų, nei prie tų, kurie buvo slepiami ir paviešinti kur kas vėliau. Vis dėlto jis išsamiai ir iš pirmų lūpų pasakoja apie šių laivų operacijas Antrajame pasauliniame kare, naudotas taktikas ir pristato keletą pačių garsiausių šiais laivais plaukusių karių, su kuriai jis pats artimai bendravo. 

    Adolfo Hitlerio nacių karinis laivynas turėjo 1162 povandeninius laivus. Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis yra sakęs, jog tai vienintelis dalykas, kurio jis bijo. Ir ne veltui – vokiečių laivai nuskandino daugiau nei 2600 priešininkų laivų, kurie gabeno atsargų krovinius. 

    Dar karo pradžioje Vokietijos povandeninių laivų flotilės vadas Karlas Donitzas sakė, kad jeigu turėtų 300 laivų, galėtų sutriuškinti Didžiąją Britaniją ir laimėti karą. Karo pradžioje Vokietija turėjo 56 povandeninius laivus, bet karo metu jų buvo pagaminta daugiau nei 700. Vis dėlto K. Donitzo prognozės neišsipildė.

    Šie vokiečių lavai buvo lėti ir turėdavo dažnai iškilti į paviršių pasipildyti deguonies atsargas, tačiau jie buvo nepaprastai gerai ginkluoti. Jie buvo varomi dyzeliniais varikliais, tačiau kai baigdavosi degalai, laivai judėdavo su švino rūgšties akumuliatoriais. Laive dirbdavo daugiau nei 40 asmenų įgula ir ji dirbo itin ekstremaliomis sąlygomis. Sąjungininkai medžiodavo šiuos laivus vos tik jie iškildavo į paviršių, todėl daugybė jų buvo sunaikinta. Iš 40 tūkstančių povandeniniuose laivuose dirbusių karių, per sąjungininkų atakas žuvo apie 28 tūkstančiai.

  • Dailius Dargis. 13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių

    13„13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“ – knyga, praskleidžianti Lietuvos verslo užkulisius ir atsakanti į klausimą, kas iš tiesų valdo šalį.

    Dailius Dargis – ne vienos bestseleriu tapusios knygos autorius. Jis pasakoja istorijas, kurių veikėjai norėtų, kad jos liktų nebylios. Autorius teigia, kad ir atidavęs leidyklai „13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“ rankraštį, išsyk susilaukė ne vieno dviprasmiško skambučio – jis įsitikinęs, kad kai kurios visuomenės grupės buvo suinteresuotos, jog ši knyga nepasiektų skaitytojų. Kodėl?

    Žmones visuomet domino klausimas, kas yra tikrasis valstybės elitas. Dažnai smalsumą patenkina spaudoje vis pasirodančios neįtikinančios, paviršutiniškos schemos, kurios apsiriboja tam tikrų verslo ir politikos ryšių aprašymu. Tačiau Dailius Dargis knygoje „13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“ leidžiasi tyrinėti tamsiausių, ant nusikaltimo ribos balansuojančių verslo užkulisų. Per pusantrų metų jis susipažino su daugiau kaip 30 tūkst. dokumentų ir susitiko su puspenkto šimto respondentų – visa tai vainikavo knyga, kurioje apie šešėlinę didžiųjų žaidėjų veiklą pasakoja tokie žmonės kaip Artūras Zuokas, Artūras Paulauskas, Gitanas Nausėda, garsiųjų „Stiklių“ įkūrėjai, statybų kompanijos „Mitnija“ įkūrėjo našlė Violeta Gureckienė ir gausybė kitų.

    Neseniai įvykę korupcijos ir politinės įtakos pirkimo skandalai pagilino niekad neužgyjančią valstybės piktžaizdę, tačiau Dailiaus Dargio knyga atskleis, kad tai – tik ledkalnio viršūnė. „Lietuviškasis „Kortų namelis“ – taip būtų galima apibūdinti naująją jo knygą. Čia be užuolankų pasakojama, kaip veikia stambiausias Lietuvos verslas ir kokie jo santykiai su valstybės bei valdžios institucijomis. Už blizgaus visuomenės galingųjų gyvenimo slepiasi intrigos, spaudimas partneriams, susidorojimas su konkurentais, valstybės institucijų išnaudojimas. Faktai šokiruoja.

    Dailius Dargis – lietuvių rašytojas ir žurnalistas. Gimė Kaune, studijavo socialinius mokslus, o nuo 1995 m. dirba svarbiausiose Lietuvos žiniasklaidos priemonėse – jo straipsnių galima rasti tiek spaudos puslapiuose, tiek internetiniuose portaluose. 2010 m.  pirmą kartą debiutavo kaip rašytojas - atskleidė  Daktarų šeimos paslaptis. Ši knyga susilaukė itin dielio susidomėjimo - buvo išpirkta 50 tūkst. jos egzempliorių. Paskatintas pirmosios knygos sėkmės, jis tęsė pradėtą dokumentinės žurnalistikos tyrimą – netrukus pasirodė keletas knygų, skirtų lietuviškajai mafijai. Šiandien parduota per 100 tūkst. Dailiaus Dargio knygų, kai kurios jose pasakojamos istorijos buvo ekranizuotos. Šiandien be Dailiaus Dargio neįsivaizduojamos laidos ir diskusijos, kuriose svarstomos garsiausios šalį sukrėtusios kriminalinės bylos.

  • Vincent Hunt. Kruvini miškai

    miskaiAntrasis pasaulinis karas Europoje nesibaigė Hitleriui nusižudžius bunkeryje ir iškėlus Sovietų Sąjungos vėliavą virš Reichstago. Mažame žemės lopinėlyje, nusitęsusiame nuo Tukumo iki Mažeikių ir Liepojos, karo veiksmai tęsėsi ir po 1945 m. gegužės 8 d. Knygoje „Kruvini miškai: Antrojo pasaulinio karo pabaiga Kuršo katile“ aprašomi fronto, jūros įkalintų nacių ir juos spaudžiančių sovietų susirėmimai.
    1944 m. spalį Raudonoji armija pasiekė Baltijos jūrą ir Vermachto armijos grupė „Šiaurė“ liko atkirsta nuo grupės „Centras“. Į „Kuršo katilą“ patekusią kariuomenę aprūpinti buvo įmanoma tik jūra, tačiau Hitleris neleido tokiu būdu evakuoti kariuomenės ir perkelti jos ginti Vokietijos. Apleista savo vadovybės vokiečių armija Kurše galėjo pasikliauti tik savimi ir kovoti iki paskutinio šovinio. Pusė milijono karių kovėsi šešiuose pragariškuose susirėmimuose su geriau aprūpinta, techniškai pranašesne sovietų kariuomene. 
    Kuršo katilas – ir okupuotų tautų tragedija. Vokiečių pusėje kovėsi 13-asis lietuvių policijos batalionas, o prieš jį Stalinas ciniškai pasiuntė kautis 16-ąją lietuviškąją diviziją. Ne mažiau dramatiško likimo sulaukė ir latviai. Mažųjų valstybių gyventojai ne savo noru buvo įtraukti į brolžudišką karą. „Kruvini miškai: Antrojo pasaulinio karo pabaiga Kuršo katile“ pasakoja apie šiuos mažiau žinomus  šio kruvinojo konflikto epizodus.
    Knygos autorius rengdamas knygą atvyko į Latviją. Čia jis surinko istorijas tų, kurie išliko ir savo akimis regėjo Kuršo katilo siaubą. Jis susitiko su Latvijos partizanais ir tais, kurie kovėsi Latvių legiono pusėje. Tuo metu vykę įvykiai palietė ir buvusios Latvijos Respublikos prezidentės Vaira Vike-Freiberga likimą. 
    „Kruvini miškai: Antrojo pasaulinio karo pabaiga Kuršo katile“ iliustruota fotografijomis ir žemėlapiais. Pasitelkdamas to meto spaudos pranešimus ir dienoraščių ištraukas, Vincent Hunt kuria bauginančią desperacijos ir mirties atmosferą. 
    „Mano susidomėjimas žmonių patirtimis ir sakytine istorija paskatino mane parašyti dvi knygas apie Antrojo pasaulinio karo epizodus – vieną apie Norvegijos naikinimą ugnimi, kitą apie šešis susirėmimus Kurše, vakarų Latvijoje“, – pasakoja daugiau nei trisdešimties metų žurnalistinio darbo patirtį turintis Vincent Hunt. Per savo karjerą jis dirbo BBC naujienų tarnyboje ir BBC pasaulio naujienų tarnyboje. Šiuo metu dirba konsultantu, padedančiu Kembridžo auklėtiniams tobulinti rašymo spaudai įgūdžius. 

  • Vita Morkūnienė. Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui

    giesmeEsama žmonių ir vietų, kuriems nusakyti netinka įprasti žodžiai ir dydžiai. Kunigas Algirdas Mykolas Dobrovolskis – kapucinų vienuolis tėvas Stanislovas – ir atokus Paberžės bažnytkaimis Kėdainių rajone yra kaip tik tokie.
    Iki Paberžės, galingo dvasinės traukos centro, buvo skaičiuojami kilometrai nuo Vilniaus, Varšuvos, Talino, Peterburgo ir kitų pasaulio miestų, o Paberžės ganytojas pelnė žmonių kunigo titulą ir dar gyvas būdamas tapo legenda. Kelis dešimtmečius Paberžės kryptimi, tėvo Stanislovo kryptimi tekėjo žmonių upė.
    Su tėvu Stanislovu galėjai kalbėtis apie viską. Jis mokėjo paprastais žodžiais pasakyti, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė, jo kančios ir jo kelio prasmė. Gebėjo įžiebti viltį ir neleido jaustis paskutiniam eilėje prie Dievo. Neskirstė žmonių pagal kilmę, padėtį visuomenėje, mokslo ar turto cenzą. Jo durys buvo atvertos kiekvienam. 
    Tėvas Stanislovas dar ilgai bus dvasine Paberžės dominante. Netelpantis standartų, pripažintų tiesų, tradicijų ir dogmų, charakteristikų ir epitetų rėmuose. Drąsus ir laisvas, veržlus, atviras ir patiklus, netausojantis savęs, atsidavęs tarnystei, spinduliuojantis meilę. Gyvas krikščioniškumo liudijimas. 
    Paberžė – vieta, kur nesikryžiuoja dideli keliai.
    Paberžė – vieta, kur į vieną nesuteka didelės upės.
    Paberžė – vieta, kur susitinka laikas ir žmogus, žmogus ir Dievas.
    Kur žmogus stoja į akistatą su pačiu savimi.
    Žurnalistė, rašytoja Vita Morkūnienė, kurios „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“ sulaukė net trijų leidimų, šioje esė ir fotografijų knygoje į tėvą Stanislovą ir Paberžės fenomeną žvelgia atidžiu, jautriu ir šviesiu žvilgsniu, ne tik atskleidžia tėvo Stanislovo paliktus dvasinius turtus, bet ir prakalbina jai gerai pažįstamą giedančių Paberžės daiktų pasaulį.

  • Dainius Sinkevičius. Pravieniškių mafija

    mafijaPravieniškių mafija – šešerius metus pataisos namuose veikusi pavojinga nusikaltėlių grupuotė, sudaryta iš gerai teisėsaugai žinomų nusikalstamo pasaulio atstovų. Pagal kriminalinio pasaulio subkultūros elgesio taisykles gyvenantys grupuotės nariai zonoje perėmė valdžią – jiems pakluso ne tik kiti kaliniai, bet ir pataisos namų darbuotojai.

    Tiesą apie tai, kas vyksta Pravieniškių pataisos namuose atskleidęs ir visą Lietuvos kalėjimų sistemą sudrebinęs portalo „Delfi.lt“ specialusis korespondentas Dainius Sinkevičius knygoje Pravieniškių mafija aprašo kalėjimo kasdienybę, kurios daugelis nenorėtų matyti: ne tik pateikia necenzūruotus kalėjimo „bachūrų“, „dūchų“ ir „gaidžių“ liudijimus apie kruviną kovą dėl valdžios, kalinių luošinimus, prekybą narkotinėmis medžiagomis, pareigūnų papirkinėjimą, santykius su pramogų pasaulio žvaigždutėmis, bet ir pasakoja apie nuo visuomenės nuslėptus nusikaltimus, taip pat pirmą kartą publikuoja prabilusių garsių kalinių išpažintis.

    „Ši knyga taip įtraukia, kad net ir padėjęs ją nebegali nustoti galvojęs apie tai, ką perskaitei. Dar labiau sukrečia, kad aprašomi įvykiai ir herojai yra tikri ir jie yra visai šalia mūsų. Mes, kaip visuomenė, privalome padaryti viską, kad situacija šalies įkalinimo įstaigose pasikeistų.“

  • Lijana Simanonytė. Išlikti. Vieno miesto detektyvas

    detektyvasKnygos „Išlikti“ centre – nedidelio Lietuvos miesto gyvenimas, kuriame persipina įvairiausių žmonių išgyvenimai ir potyriai – nuo pirmosios meilės iki žudančių aistrų, nuo nereikšmingų įvykių iki skausmingų netekčių.
    Toks detektyvas, kurį kuria jauna rašytoja Lijana Simanonytė, gali virsti tikrove bet kuriame mieste. Gal net atpažinsite epizodus, personažus, kurie galėtų būti susiję su jūsų miesto gyvenimu?
    Autorė Lijana Simanonytė, pradėdama rašyti šį kūrinį, buvo pagrindinės herojės, aštuoniolikmetės Laimos, amžiaus. Kūrybinis procesas truko keletą metų. Gal dėl to detektyvinis romanas „Išlikti“ persmelktas jaunatvišku nuoširdumu, minties aiškumu ir nuolat didėjančios patirties įtampa.
    Praskleiskime daugiaklostę uždangą ir pasinerkime į savo miestų ir miestelių didžiąsias ir mįslingas paslaptis...

  • Eglė Zakaraitė. Kaip tapti dama, 4 dalis

    damaĮtraukianti ir intriguojanti istorija tęsiasi toliau. Pagrindinė knygos „Kaip tapti dama“ herojė Marina gyvena tobulą gyvenimą. Tačiau vieną dieną ji nusprendžia, kad jis nėra toks tobulas, todėl ima svajoti apie pokyčius. O vienintelis būdas pasiekti ir gauti tai, ko ji visa širdimi trokšta, yra sužinoti, ko ji nori. Todėl ji pradeda suvokti, jog norint sužinoti, ko ji iš tiesų nori, reikia įsiklausyti į savo širdį. Tačiau ne viskas taip paprasta, nes sužinoti, kaip išgirsti save, ji turi išmokti pati. 
    Kelionė savo širdies balsui išgirsti veda po įvairias pasaulio šalis. Tačiau netikėta pažintis pakeis jos likimą. O kaip, sužinosi tik perskaičiusi knygą. Ši istorija suteiks Tau daug pamokymų, kaip elgtis, tačiau pasirinkti turėsi pati.

  • Guillaume Musso. Mergaitė ir naktis

    mergaiyeSniege paskendęs prestižinio licėjaus studentų miestelis.
    Trys draugai, amžiams sujungti nuodėmingos paslapties.
    Ir mergina, kurią pasiglemžė naktis.
    Prancūzijos Rivjera. 1992-ieji. Žvarbi nakties pūga.
    Vinka Rokvel – viena gabiausių ir patraukliausių Sent Egziuperi licėjaus moksleivių. Ji niekada nesirenka tarpinio varianto – tik „viskas arba nieko“. Todėl, nepaisydama galimo skandalo, vedama deginančios aistros, vieną žiemos naktį pabėga kartu su filosofijos dėstytoju ir meilužiu Aleksiu Klėmanu.
    Tai paskutinis kartas, kai kas nors matė Vinką Rokvel.

    Prancūzijos Rivjera. 2017-ieji. Alumnų susitikimas.
    Fani, Tomas ir Maksimas kadaise buvo neišskiriami draugai. Tačiau nuo tada, kai baigė licėjų, vienas kitam nėra pratarę nė žodžio. Praėjo jau 25-eri metai nuo tos žvarbios nakties, kai jie trise įvykdė baisią žmogžudystę ir, stengdamiesi išsisukti, lavoną įmūrijo į Sent Egziuperi sporto salės sieną. Po ilgos pertraukos jiems lemta susitikti alumnų šventėje, per kurią plėtros tikslais bus griaunama viena iš licėjaus sienų. 
    Simbolinė nauja pradžia atskleis kraupią paslaptį.

    „Negailestingiausias jo ginklas? Išlaikyti nežinią iki paskutinės sekundės.“
    Anne-Claire Courdray

  • Yaa Gyasi. Auksinės šaknys

    saknysXVIII a. dviejuose Ganos kaimeliuose gimsta netikros seserys – Efija ir Esė, kurių likimas susiklosto nepaprastai skirtingai. Efiją ištekina už anglo ir jai atsiveria patogus, viskuo aprūpintas gyvenimas Keip Kosto pilyje. O jos seserį Esę įkalina tos pačios pilies požemiuose. Vėliau ją kartu su tūkstančiais kitų parduoda klestinčiai Aukso pakrantės vergų rinkai ir išplukdo į Ameriką. Dviejų seserų likimų gijos išraizgo skirtingus žemynus ir palieka gilų įspaudą ateinančių kartų gyvenime. 
    Nuo medvilnės plantacijų Misisipėje, misionierių mokyklų Ganoje iki JAV Pilietinio karo, nuo anglių šachtų Alabamoje iki džiazo klubų XX a. Harleme, iki pat šių dienų – autorė aprėpia trejetą žemynų ir septynetą kartų, sukuria itin intymų pasakojimą apie negailestingai laiko ardomus žmonių likimus, nenumaldomą sielvartą, visa ką persmelkiantį grožį ir kelių žemynų istoriją, kuri tarsi atgyja romane. 

  • Sarah Pinborough. Prisiekiu jos gyvybe

    prisiekiuPažadus laužyti – mirtinai pavojinga
    Visas Lizos gyvenimas – paauglė dukra Eiva ir geriausia draugė Merilin. Kad ir kokios iš pažiūros skirtingos, paguodą jos randa būdamos kartu. Tačiau vieną dieną Lizai į akis krinta žavus nepažįstamasis. Mintis išsyk užvaldo romantiškos svajonės. 
    Galbūt ji jau pasirengusi žengti toliau?
    Galbūt jau gali pasitikėti kitais žmonėmis? 
    Galbūt jau gali nustoti slapstytis ir pamiršti praeities paslaptis?
    Visus svarstymus nutraukia Eivos išgelbėtas skęstantis berniukas. Kai jųdviejų nuotraukos pasklinda žiniasklaidoje, Liza pasijunta įspeista į kampą: ilgai kurtam naujam gyvenimui kyla rimtas pavojus. 
    Kad išgelbėtų visa, kas jai brangu, Lizai tenka stoti akis į akį su praeitimi. Tačiau ji jaučia: kažkas nori, kad ji ir Eiva kentėtų, kad atsakytų už visas padarytas klaidas, svarbiausia – už tą vieną, nelemtai sulaužytą, pažadą.

    „Buvo akimirkų, kai norėjau iš baimės užsidengti akis. Skausmingai perveriantis, klaidus kaip pinklės. Norėčiau sakyti, kad žinojau, kuo viskas baigsis, bet Sarah visada būdavo vienu žingsniu priekyje.“
    C. L. Taylor

  • Stefan Ahnhem. Beveidės aukos

    aukosGimtajame detektyvo Fabiano Risko miestelyje įvykdyta kraupi žmogžudystė: iš išorės užremtame mokyklos darbų kabinete rastas mirtinai nukraujavusio vyro kūnas nukapotomis plaštakomis. 
    Policijos tyrėjai įsitikinę, kad tai smulkmeniškai suplanuotas kerštas. Tačiau kas ir kodėl galėjo trokšti susidoroti su ramiai miestelio mokykloje dailide dirbusiu Jorgenu Polsonu? Vienintelė aiški užuomina – nusikaltimo vietoje palikta devintos klasės mokinių nuotrauka. Vienas veidas joje jau užbrauktas – tai ką tik įvykdytos žmogžudystės auka. 
    Vadovaudamasis nuojauta ir vis ryškiau iškylančiais mokyklos prisiminimais, Fabianas Riskas imasi tyrimo. Tačiau detektyvą skubėti verčia ne tik profesinė pareiga: nuotraukoje – ir jo paties veidas. 


    „Prikaustantis kaip Jo Nesbø, tamsus kaip Stiegas Larssonas.“
    Tony Parsons

    „Kaip nuodėmė, kuriai neįmanoma atsispirti.“
    Irish Independent

  • Natasha Wodin. Kilusi iš Mariupolio

    mariuopolioNatascha Wodin gimė 1945 m. Bavarijoje, buvusių priverstinių darbininkų iš Ukrainos šeimoje. Baigusi mokslus, įgijo vertėjos specialybę. Vertė iš rusų į vokiečių kalbą, taip pat pati rašė knygas, už kurias gavo daug literatūrinių apdovanojimų. Romanas „Kilusi iš Mariupolio“ 2017 metais pelnė prestižinę Leipcigo knygų mugės premiją.

    Kai mirė autorės mama, mergaitei buvo tik dešimt. Po daugelio metų rašytoja pradeda dėlioti savo šeimos praeities dėlionę. Jai tebuvo žinoma, jog jos tėvai turėję palikti Mariupolį ir išvykti priverčiamųjų darbų į Vokietiją. Didžiąją gyvenimo dalį autorė maniusi, jog „priklausanti žmonijos šiukšlėms, sąšlavoms, likusioms po karo“. Padedant aistringam genealogijos žinovui, ji leidžiasi į skausmingas tapatybės paieškas, imasi narplioti mamos gyvenimą ir, sekdama miglotais protėvių pėdsakais, kone rekonstruoja netikėtumų ir mįslių kupiną giminės istoriją.

    Romane „Kilusi iš Mariupolio“ atskleidžiama, kaip istoriniai įvykiai keičia žmonių gyvenimus, ką patyrė Mariupolio uostamiestis, kadaise viliojęs ir traukęs XIX a. dvasia. Katastrofiški XX a. istorijos lūžiai perteikiami dokumentiškai blaiviai, bet itin paveikiai. Pasak kritikų, tai „Šeimos istorija – kaip šimtmečio panorama“, „Didelis ir svarbus tekstas prieš užmarštį, prieš tylėjimą“, „Klasikinė, bet kartu kitokia, neįprasta knyga“, „Lakoniškas, bet vaizdingas, visiškai nepatetiškas, bet sukrečiantis pasakojimas“.