• Andrew Mayne. Biologas

    biologasIliuzionisto ir vieno garsių trilerių rašytojų Andrew Mayne romanas „Biologas“ supažindina su profesoriumi Teo Krėjumi, kuriam teks ne tik aiškintis žiaurų nusikaltimą, bet ir pačiam gelbėti savo kailį. 

    Profesorius Teo Krėjus išmoko matyti tam tikras struktūras ten, kur kiti mato tik chaosą. Kai kažkur giliai Montanos miškuose randami sudarkyti kūnai ir policijos pareigūnai aklai bando rasti bent menkiausią užuominą, Teo mato kai ką, ko jie nepastebėjo. Kai ką nenatūralaus. Kai ką, ką tik jis gali sustabdyti. 

    Kaip bioinformatikos specialistas, Teo kur kas daugiau žino apie skaitmeninius kodus ir mikrobus nei apie tamsius teismo ekspertizės menus. Tačiau kelionė į Montaną įvelia Teo į vieno iš jo buvusių studentų kruvino nužudymo tyrimą. Kai į dienos šviesą ištraukiama vis daugiau detalių ir kūnų, vietiniai policijos pareigūnai nusprendžia, kad žudikas yra įniršęs grizlis arba… Teo. 

    Bandydamas likti bent žingsniu priekyje nei policija Teo turi pasinaudoti visa savo moksline įžvalga, kad atskleistų žudiko tapatybę. Ar jam pavyks veikti taip pat gudriai, kaip siaubūnui, kurį jis medžioja? Ar Teo pagaus žudiką anksčiau nei pats taps jo grobiu?

    Andrew Mayne – amerikiečių iliuzionistas, rašytojas, TV šou Don’t Trust Andrew Mayne (Nepasitikėkite Andrew Mayne) kūrėjas ir vedėjas. Pirmą kartą į turą aplink pasaulį jis išvyko būdamas paauglys, yra dirbęs su garsiausias pasaulio iliuzionistais, tarp jų David Blaine ir David Copperfield. Daugelis jo knygų tampa bestseleriais, daugiausia rašo paslaptingas detektyvines istorijas, yra parašęs keletą knygų apie magijos meną. 

    Knyga „Biologas“ yra pirmoji iš serijos apie Teo Krėjų, autorius yra parašęs dar dvi šios serijos knygas „Looking Glass“ ir „Murder Theory“. 

  • Antanas Strazdas. Einu žeme, skrendu vėju

    strazdasSudarė, įvadinį straipsnį parašė Brigita Speičytė, garso įrašus įskaitė Algirdas Latėnas.

    Strazdo kūrybos originalumą lemia panaši kaip ir poeto biografijoje ribų peržengimo energija.

    Puikiai pažinojęs lietuvių sakytinę kūrybą (liaudies dainas) ir savojo meto rašytinę kūrybą, Strazdas savo eilėse sukūrė unikalią jų formų stilistinę dermę. Lietuvių poetinės kalbos „meistravimas“ buvo vienas iš Strazdo, lietuvių pasaulietinės poezijos pirmeivio, uždavinių.

  • Przemyslaw Wechterowicz. Būti tigru

    tigruŠa! Tik pažvelkit, ką matom. Jis didelis, dryžuotas, o nasrai pilni sniego baltumo dantų. Jau žinot, kas tai? Taip, tai...

    TIGRAS.
    O būti tigru – išties nuostabus dalykas. Nori sužinoti, kaip atrodo mano diena? Kuo greičiau atsiversk šią knygelę ir sužinosi, ką veikia, kaip pokštauja ir ką mėgsta tikrų tikriausi TIGRAI!

  • Katherine Rundell. Vilkų mergaitė

    mergaiteKnyga „Vilkų mergaitė“ – tai į klasikinius vaikų literatūros kūrinius besilygiuojantis anglų vaikų rašytojos Katherine Rundell pasakojimas apie drąsą, kovą ir nuotykius apsnigtuose Rusijos miškuose dvidešimtojo amžiaus pradžioje.

    Feodora ir jos mama gyvena sniegu užverstuose Rusijos miškuose, name, pilname maisto ir židinių. Už dešimties minučių kelio esančios koplyčios griuvėsiuose gyvena vilkų gauja. Feodoros mama yra vilkų užkalbėtoja, o Feo šio meno dar tik mokosi. 

    Vilkų užkalbėtojas yra visiška priešingybė gyvūnų dresuotojui. Užkalbėtojas moko gyvūną kovoti už save, slėptis, bėgti ir saugotis žmonių. 

    Kai Rusijos kariuomenės žiaurumas ima kelti grėsmę Feo gyvybei, ji neturi kitos išeities – tik bėgti. „Vilkų užkalbėtoja“ – tai istorija apie pasipriešinimą, kovą, apie sugebėjimą apginti tai, kuo tiki ir ką myli. Ir, žinoma, tai istorija apie vilkus.

    „Vilkų užkalbėtoja“ turi viską, tai tikrai įtraukianti knyga, gražiai parašyta, labai savita ir vis dėlto sukurianti tą jau pažįstamos, pripažintos klasikos jausmą.“

    Jacqueline Wilson, rašytoja, knygų „Lilė nori būti viena“ ir „Bučinys“ autorė

    Katherine Rundell (g. 1987 m.) – anglų vaikų rašytoja, lietuviškai yra išleista jos knyga Stoglaipiai, sulaukusi kritikų ir skaitytojų pripažinimo, pelniusi rašytojai nemažai apdovanojimų, knyga buvo įtraukta ir į trumpąjį Karnegio medalio apdovanojimų sąrašą.

    K. Rundell gimė Kento mieste Anglijoje, gyveno Zimbabvėje, kur jos tėtis dirbo diplomatinį darbą. Kai Katherine Rundell buvo keturiolikos, šeima persikėlė į Briuselį. Rašytoja iki šiol prisimena, kokį kultūrinį šoką ji patyrė atvykusi į Belgiją, kur pirmą kartą susidūrė su europiečių paauglių kultūra - niekas čia nelaipiojo medžiais, nevaikščiojo basomis bei nerengė plaukiojimo varžybų, kaip ji tai darydavo Zimbabvėje. 

    Laisvalaikiu rašytoja mėgsta vaikščioti lynu, laipioti namų stogais ir daryti saulutes, nes „jos veikia panašiai kaip skaitymas – apverčia pasaulį aukštyn kojomis ir užgniaužia kvapą“. 

    Rašytoja yra Oksfordo universiteto Visų Šventųjų koledžo mokslinė bendradarbė. Pirmąją knygą išleido 2011 metais. 

  • William Joyce. Olio odisėja

    Odiseja– Labiausiai šiame kambaryje, name, šalyje ir visoje Žemės visatoje, ir kosmose, ir visose tose vietose, apie kurias mudu dar net nežinom, aš mėgstu...

    – Ką?!

    Bilis pažvelgė į Olį ir nusišypsojo:

    – Tave.

    Ar žinote, kaip atrodo tobula Bilio ir jo mėgstamiausio žaisliuko Olio diena? 

    Bičiuliai mažyliauja, leidžiasi į smagiausius nuotaikius, o kai berniukas užmiega, Olis tampa Bilio planetos saugojimo meistru. Kai draugai kartu, laikas bėga 377 kartus greičiau! Bet jie nė nenutuokia, kad kiekvieną žingsnį stebi piktojo klouno Zozo baisūnai: jie grobia vaikų mėgstamiausius žaisliukus! 

    Geriausi draugai leidžiasi į patį didžiausią nuotykį, kuriame jų laukia slaptų slapčiausia naktinė gelbėjimo iš pavojų operacija!?

  • Jolita Zykutė. Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo

    karalaiteNors karalaitė – dar visai maža mergaitė, ji jau rūpinasi karalystės reikalais. Tiesa, padedama Visų reikalų ministro ir taksiuko Tapio. Tačiau vienas rytas sujaukia visos karalystės gyvenimą: Jos Didenybė pakviesta dalyvauti pasaulio karalaičių grožio konkurse! Užuot mokiusis skaityti ir groti fortepijonu, karalaitė dienų dienas lavina grakščią eiseną ir šypsosi prieš veidrodį. Ji net pamiršo valdymo klausimus ir ištikimąjį bičiulį Tapį! Karalystės gerovė pakibo ant plauko: ar mergaitė suvoks, kad už grožį daug svarbiau išmintis ir kilnumas?

  • Silvana De Mari. Hanija, Šviesos Riterė

    hanijItalų rašytojos Silvana De Mari knyga „Hanija, šviesos riterė“ – tai pasakojimas apie prakeiktą vaiką, – mergaitę, kuriai lemta gyventi medžiojamai ir tuo pačiu jaučiant, jog kažkas ja rūpinasi.  

    Knyga „Hanija, šviesos riterė“ – tai pirmoji trilogijos apie Haniją dalis, kuri pradeda pasakojimą apie princesę Hakseną ir jos dukterį – Haniją. 

    Tamsybių Valdovas nusprendžia prakeikti žmoniją ir pasirenka Hakseną – ji turės pagimdyti Valdovo įpėdinį, kuris pražudys pasaulį. Haksena buvo auklėjama pagal visus riterystės principus, ji kilni ir ryžtinga, tačiau dabar jai teks rinktis – karalystė ar duktė? Negana to, Haksena suvokia, kad vaiko nužudymas tikrai neišgelbės karalystės, net jei tas nužudytas vaikas bus paties blogio – Tamsos Valdovo – duktė. 

    Kad apsaugotų Haniją, Haksena turi išvykti kuo toliau. Tiesą pasakius, Hanija yra išskirtinis vaikas, turintis tokių galių, kurios neprieinamos jokiam žmogui, tačiau vis tiek ji – blogio dukra. Mergaitė supranta, kad ji kitokia, todėl pati skleidžia pyktį bei panieką. Hakseną ir Haniją persekioja daugybė medžiotojų, kurie trokšta Tamsos Valdovo įpėdinės mirties. Tačiau vieną karį jos turi savo pusėje. Ar užteks Hanijai drąsiosios mamos ir ją įsimylėjusio riterio pagalbos? Ar Hanija iš tiesų atėjo tik tam, kad pražudytų pasaulį?

    Šviesos Riteris niekada nesustoja. Šviesos Riteris niekada nepasiduoda, net ir tada, kai jį sukausto baimė, net ir tada, kai jaučiasi nugalėtas ar apimtas nevilties. Šviesos Riteris niekada nepasiduoda. Jis tęsia kovą ir kovoja iki galo, ir tol, kol Šviesos Riteris gyvas, tol, kol gyvas nors vienas teisuolis, pasaulis bus išgelbėtas.

    Silvana De Mari (g. 1953 m.) – italų rašytoja, psichoterapeutė ir gydytoja. Yra dirbusi chirurge Italijoje ir Etiopijoje, vėliau įkūrė savo psichoterapijos kabinetą Turine, Italijoje. Labiausiai pasaulyje žinoma jos trečioji knyga vaikams „Paskutinis elfas“, kuri buvo išversta į 18 kalbų ir pasirodė 23 šalyse. Tai buvo pirmoji jos knyga, išversta į anglų kalbą, ji pelnė daugybę apdovanojimų, tarp jų Italijos H. K. Anderseno premiją (2004) ir „Bancarellino“ premiją (2005). Vėliau pasirodžiusi serija „Paskutinis orkas“ taip pat sulaukė skaitytojų ir kritikų įvertinimo. 

  • Timo Parvela. Kepler 62. Kvietimas

    6299 lygis. Liko paskutinis bandymas.

    Vienas vienintelis bandymas. Po jo žaidimas išsijungs.

    Trylikametis Aris drauge su broliuku Joniu žaidžia naują, sudėtingą kompiuterinį žaidimą Kepler62. Niekas nežino, kas nutinka perėjusiems paskutinį lygį – ir apskritai, ar tai tėra tik žaidimas. Negana to, Jonis suserga paslaptingu virusu, o gauti vaistų, pasirodo, ne taip paprasta. Prasideda beprotiškas nuotykis...

    Žinomi skandinavų autoriai suomis Timas Parvela, norvegas Bjørnas Sortlandas ir dailininkas suomis Pasis Pitkänenas sukūrė pasaulį, kuriame draugystė, pavojai ir drąsa išbandomi nepažįstamoje kosmoso erdvėje. Šešių knygų serija mokyklinio amžiaus skaitytojams vienu metu pasirodė Suomijoje ir Norvegijoje ir iškart sulaukė didelio populiarumo.

  • Birutė Jonuškaitė. Maestro

    maestroRomanas „Maestro“ – tai lietuvių rašytojos, poetės Birutės Jonuškaitės knyga, pasakojanti apie vaikystėje dvasiškai sužalotą turtingų tėvų sūnų, kuris užaugęs atsiduoda tapybai, tačiau taip ir neišmoksta atsiverti žmonėms.  

    Viktoras yra vienišas žaidėjas. Jis žaidžia su gyvenimu, žaidžia su moterimis, tačiau dažniausiai jis tiesiog jaučiasi vienišas. Su vienatve jis susipažino dar vaikystėje. Viktoras niekada nepatyrė tikros motiniškos meilės, išgyveno stingdantį karo siaubą, buvo išduotas moters, kurią mylėjo. Tokios gyvenimo patirtys lėmė Viktoro charakterį ir gyvenimo būdą. Jo pasirinkimai, sprendimai ir elgesys paveikti skaudžių dvasinių išgyvenimų. Jis nebeišmoko iš tiesų mylėti ir atsiduoti. Jis meluoja sau, meluoja moterims ir taip atsiriboja nuo visko ir visų, kam galėtų priklausyti. Ir vėl lieka vienas...  O tada vėl siekia meilės. Bando mokytis mylėti ir atleisti. 

    Vienintelis tikslas ir prieglobstis, kurį jis turi savo gyvenime – tapyba. Tik menui jis yra iš tiesų atsidavęs. 
    Rašytoja Birutė Jonuškaitė paprastai savo knygose kuria ryškius, išskirtinius ir labai gyvus moterų charakterius. Šį kartą jos romano veikėju tampa vyras, vienturtis turtingų pramonininkų sūnus, dar vaikystėje patyręs psichologinių sunkumų. Autorė atskleidžia jaudinantį įskaudinto ir skaudinančio vyro portretą. 

    B. Jonuškaitės romaną „Maestro“ lydi „Marantos rašymo dienoraštis“. Autorės knyga „Maranta“, išleista 2015 metais, pasakojo trijų kartų moterų istoriją, o šios knygos rašymo dienoraštis, kuriame autorė kalbasi su personažais, atskleidžia apmąstymus apie savo kūrybą, meilę, laikinumą ir amžinybę, savotiškai sujungia romaną „Maranta“ su naujausiu rašytojos kūriniu „Maestro“. 

    Birutė Jonuškaitė (g. 1959 m.) – lietuvių rašytoja, poetė, publicistė. Gimė Seinų apskrityje, Lenkijoje, baigė Punsko licėjų lietuvių-lenkų kalbomis, studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete. Po studijų darbo Lietuvoje negavo, dirbo Suvalkų vaivadijos savaitraštyje „Krajobrazy“ bei lietuviškame žurnale „Aušra“, ėjo atstovės spaudai padėjėjos pareigas Suvalkų savivaldybėje.
    Kurį laiką rašytoja gyveno ir dirbo Ukmergėje, vėliau su šeima išvyko į Kanadą. Grįžusi dirbo žurnaluose „Šeima“, „Šeima ir pasaulis“, jiems vadovavo. Nuo 1994 m. yra Lietuvos Rašytojų sąjungos narė, 2018 metais buvo išrinkta jos pirmininke. 

    Pirmieji jos kūriniai išspausdinti 1986 metais žurnale „Pergalė“. Vėliau jos kūryba spausdinta įvairiuose leidiniuose, almanachuose, rinkiniuose. B. Jonuškaitė taip pat verčia literatūrą iš lenkų kalbos. „Maestro“ yra penkioliktoji autorės išleista knyga. Ji yra išleidusi eilėraščių, apysakų ir apsakymų knygų, parašiusi šešis romanus. Autorės kūryba verčiama į anglų, baltarusių, ukrainiečių, lenkų, vokiečių, kroatų, rusų, ispanų, prancūzų, gruzinų, slovėnų, latvių kalbas.

  • Lina Gražulytė. Priklausomybė

    priklausomybeKeitlin – perspektyvi psichiatrė, dirbanti uždaroje klinikoje. Į jos rankas patenka ir „slaptieji" pacientai – iš karo zonos atvežami stipriai traumuoti, neretai nuo psichotropinių medžiagų priklausomi kariai, kuriuos, numalšius simptomus, pareigūnai vėl kažkur išsiveža. Kai vieną rytą į jos užmiesčio sodybą įsiveržia agresyvaus ir kartu patrauklaus psichopato vadovaujami ginkluoti vyriškiai maskuojama apranga, Keitlin supranta, kad viskas yra gerokai sudėtingiau nei atrodo.

    Kaip su šiuo užpuolimu susijusi neseniai įvykusi jos paciento savižudybė? Ar prie netikėtos agresijos prisidėjusi jos vyro advokato karjera? Iš kur užpuolikai žino apie Keitlin santykius su Džeinu – pirmąja ir vienintele jos meile? Ieškodama atsakymų, moteris priversta peržiūrėti savo gyvenimą ir pripažinti tamsiausias jame slypinčias paslaptis.

    „Ar esi kam nors jautęs tokius stiprius jausmus? Tokius, kad, atrodytų, juos patiri fiziškai.“

    Lina Gražulytė

    Nors veiksmas vyksta užsienyje, jis gali lygiai taip pat vykti čia, už mūsų namų sienos. Ar netgi tarp jų. Nes – jie su mumis, jie šalia mūsų. O kartais jie – tai mes patys. Žmonės, priklausomi nuo santykių, nuo galios žaidimų, nuo romantinio prisirišimo ar netgi prievartos. Autorė drąsiai neria į priklausomybės temą, derindama jautrų pasakotojos žvilgsnį į sukrečiančios karo realybės pažeistus vyrų likimus su aštriu tarsi skalpelis profesionalios psichiatrės vertinimu. Knyga „Priklausomybė“ – tai daugiau nei meilės istorija, detektyvas ir psichologinis trileris viename pasakojime. Įkvėptas tikrų karių liudijimų, sukurtas bendradarbiaujant su Lietuvos psichologais, šis romanas palies jus iki pačių širdies gelmių.

  • Daiva Šabasevičienė. Juozo Budraičio teatrinis likimas

    likimas„Juozo Budraičio teatrinis likimas“ - Daivos Šabasevičienės knyga apie Juozą Budraitį teatro scenoje. 
    Šioje monografijoje išsamiai pristatoma Lietuvos nacionalinės premijos laureato, aktoriaus Juozo Budraičio teatrinė kūryba ir vaidmenys, sukurti 1979–2018 m., apžvelgiamos aplinkybės, paskatinusios garsų kino aktorių ateiti į teatrą, apibendrinamos jo vaidmens kūrimo strategijos, aktoriaus asmenybės, vaidmens ir personažo santykiai bei aktoriaus kūrybinių principų organiškas ryšys su režisieriaus pasaulėžiūra, leidęs J. Budraičiui tapti šio laikotarpio autorinio teatro režisūrinių ieškojimų protagonistu.

    Knygoje „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ taip pat pateikiamos pokalbių su J. Budraičiu ištraukos, skelbiamas pluoštas aktoriui skirtų minčių, kuriomis pasidalijo jį ir jo kūrybą artimai pažįstantys menininkai. Pasak režisieriaus Oskaro Koršunovo, spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“ dėl savo ypatingo talento, subrandinto gyvenimo patirties ir intelekto, J. Budraitis tapo egzistencinės beketiškos filosofijos simboliu.

    „Nemėgstu abstrakčių samprotavimų apie aktoriaus profesiją. Jei žmogus išsilavinęs, protingas, įdomus, vadinasi, visa tai bus matyti vaidmeny, kad ir ką jis kurtų.“

    Juozas Budraitis

    Teatrologė dr. Daiva Šabasevičienė – ilgametė Lietuvos nacionalinio dramos teatro literatūros skyriaus vedėja, daugelio teatrui skirtų straipsnių ir knygų autorė, Lietuvos teatro sąjungos premijos laureatė.

  • Mary Beard. Moterys ir galia: manifestas

    moterysKlasikinės literatūros profesorė ir knygų autorė Mary Beard paskelbė manifestą, sužavėjusį visą pasaulį. „Moterys ir galia“ meta iššūkį ir klausia, kam reikalinga valdžia, kuriai nereikalingos moterys ir kodėl visuomenė vis dar neišmoko moters vertinti pagal jos darbus.

    „Moterys ir galia“ – drąsus atsakas visiems stereotipų paveiktiems žmonėms ir internetiniams troliams, kurie negailestingai žemina moteris visame pasaulyje. Mary Beard pati teigia patyrusi ne vieną tokią ataką. Knygoje „Moterys ir galia“ ji atskleidžia tokių lyčių stereotipų ištakas ir spąstus, į kuriuos jie stumia. Autorė parodo, jog su stipriomis moterimis buvo elgiamasi nesąžiningai nuo neatmenamų laikų. 

    M. Beard teigia, kad jau Homero „Odisėjoje“ yra užfiksuota, jog moterims buvo draudžiama imtis lyderių vaidmens visuomeniniame gyvenime, o viešas kalbėjimas visuomet buvo laikomas išskirtinai vyrišku užsiėmimu. Nuo Medūzos iki Filomelės (kurios liežuvis buvo nupjautas), nuo Hillary Clinton iki senatorės Elizabeth Warres (kuriai nebuvo leista kalbėti ir liepta sėsti į savo vietą) – M. Beard atkreipia dėmesį į kultūrines prielaidas, kurias darome matydami galingą moterį. Kodėl iki šiol bet kuri moteris, pasiekusi karjeros aukštumų ar tapusi vadove, sulaukia vertinimų, pagrįstų ne jos veikla ir nuveiktais darbais, o išvaizda, šeimynine padėtimi ar kitais stereotipais?

    Knygoje „Moterys ir galia“ autorė tikina, kad stiprios ir galingos moterys yra pavyzdys visoms, kurioms reikia kažkaip išgyventi įsispraudus į agresyvią vyrišką kultūrą. Autorė pateikia asmeninių pavyzdžių ir pasakoja apie savo susidūrimus su seksizmu. Ji drąsiai klausia – jei moterys nėra laukiamos valdžioje, gal turime iš naujo formuoti pačią valdžią? Kiek dar amžių moterys turėtų laukti pripažinimo?

    „Moderni feminizmo klasika“.

    The Guardian

    „Kembridžo profesorė ir televizijos paskaitininkė, kurios aštriam žavesiui sunku atsispirti“.

    New York Times Book Review

    „Nevaldoma entuziastė, nesilaikanti formalumų – tikra atgaiva“.

    Financial Times

    Mary Beard – Kembridžo universiteto klasikinės literatūros profesorė, knygų ir tinklaraščio A Don's Life autorė, rašo nuolatinę skiltį The Times. Jos drąsūs ir dažnai kontraversiški pareiškimai viešumoje padėjo jai tapti žinoma ne tik Didžiojoje Britanijoje. Knyga „Moterys ir galia“ tapo New York Times bestseleriu.