• Ana Punset. Raudonųjų batelių klubas

    klubasLiusija, Frida, Bėja ir Marta – iki šiol buvo neišskiriamos draugės, tokios ir liks. Deja, staiga viskas apsiverčia aukštyn kojomis: Marta su savo šeima išsikrausto gyventi į Berlyną... Draugėms rodos, kad atėjo pasaulio pabaiga. Todėl ketveriukė nusprendžia įkurti Raudonųjų batelių klubą – ir šitaip likti draugėmis visiems laikams. Ar jų planas pavyks ir ar tikrai jų draugystė nugalės visas kliūtis?
    Pasinerkite į Raudonųjų batelių klubo nuotykius!

  • Holly Webb. Liūdnasis Montis

    montisAmelija šuniuką Montį augina dar tik keletą mėnesių. Kai suserga senelis, kam nors reikia pasirūpinti jo numylėta takse Deize, ir mama su tėčiu nusprendžia ją priglausti. Mergaitė pažada seneliui puikiai ją prižiūrėti.

    Tačiau Deizė pas juos jaučiasi nusiminusi ir išsigandusi. O Montis nesupranta, kodėl Amelija taip rūpinasi atvykėle. Ar mergaitė daugiau jo nebemyli?

  • Dalai Lama. Jo Šventenybė Dalai Lama apie pasaulį

    lamaŠiandien visuomenės bendrabūvio pagrindu klaidingai laikomas žmonėms įgimtas savanaudiškumas, padedantis siekti materialinės gerovės. Tačiau kai daugumo pirštai lenkti į save, sunku spręsti globalias problemas – jas suprasti galima ne konkuruojant, o ieškant to, kas bendra visiems planetos gyventojams. Jo Šventenybė Dalai Lama XIV teigia, jog kiekviename mūsų slypi polinkis į gėrį ir žinojimas, jog dvasiškai ir emociškai visi žmonės yra broliai. Todėl reikėtų puoselėti tai, kuo žmonės panašūs, o ne stengtis pabrėžti skirtumus. Vienas žinomiausių pasaulio dvasinių lyderių knygoje „Apie pasaulį“ ieško atsakymo į klausimą, kaip politinių, ekonominių ir ekologinių problemų kontekste rasti pagrindą žmonių bendrystei ir pasaulinei taikai.

    „Kartais  manau, kad būtų geriau, jei religijų nebūtų. Visose religijose ir šventraščiuose galima įžvelgti galimybę rastis smurtui . Todėl ir svarbu, kad visuotinė moralė būtų aukščiau už visas religijas. Mokyklose  etikos pamokos reikalingesnės už tikybos pamokas. Kodėl? Jei norime, kad žmonija išliktų, svarbiau žinoti, kas mus vienija, o ne nuolat pabrėžti, kas skiria.“

    Knyga „Apie pasaulį“ – tarsi Jo Šventenybės Dalai Lamos kreipimasis asmeniškai į kiekvieną iš mūsų. Atsiliepti į jo kvietimą – tai atrasti žmones jungiantį gerumo pradą, o tokią neigiamą savybę kaip savanaudiškumą panaudoti sprendžiant planetos problemas. Anot Dalai Lamos, kiekvienas mūsų nešiojame tai, ko reikia pasaulinei taikai – atjautą, supratimą ir jautrumą kitų rūpesčiams. Tereikia rasti kaip jas atskleisti.

    Išsyk tarptautiniu bestseleriu tapusioje knygoje paliečiami jautriausi klausimai – nuo individo psichologijos iki ekologinės katastrofos. Jo Šventenybė Dalai Lama perspėja pasaulį apie kylančio nacionalizmo ir tautų skirtybes akcentuojančios politikos grėsmes. Jis nevengia nepatogių temų, tokių kaip pabėgėlių krizė ar ekologinė katastrofa. Knygoje „Apie pasaulį“ Tibeto dvasinis lyderis teigia, kad įmanoma rasti universalias moralės normas, nes už visų šitų negandų slypi bendras vardiklis – žmogus ir jo prigimtis.

    Skaityti daugiau: Dalai Lama. Jo Šventenybė Dalai Lama apie pasaulį

  • Mindaugas Peleckis. Žalčiava

    zalciavaMitologijos studijoje „Žalčiava“ atskleidžiami seniausios Lietuvos religijos - totemizmo, kai garbinti įvairūs gyvūnai, o pagrindinis jų buvo žaltys - apmatai. Remdamasis etimologija, tautosaka, mitologija, filosofija, autorius komparatyvistiniu metodu nagrinėja lietuvių tautos mentalitetą, tikėjimus, neria į tolimiausius klodus naudodamasis viešai prieinamais šaltiniais, bandydamas jų gausoje rasti paraleles. Išvada: Lietuva buvo vandens religijos ir žalčio totemo kraštas.

    „Perskaitęs knygos pavadinimą, tikiesi pasinerti į giliausius lietuvių mitologijos klodus, į netikėčiausių senųjų raštų vingius, paįvairintus lietuvių mitologinio paveldo archeologiniais tyrimais. Bet ne... atsiduri lyginamosios kultūros pasaulyje, kur ir Rytų religijos, ir krikščionybė, ir senoji lietuvių religija, ir senos teorijos, ir naujos Mindaugo Peleckio mintys apie Lietuvos vardo kilmę, seniausiąjį lietuvių, o tiksliau prabaltų ir baltų mitologinį klodą, įkūnytą Žalčio pavidalu, randi autoriaus apmąstymus apie istorikus ir jų darbus. Platūs lyginimo horizontai leidžia suvokti, kiek bendrybių yra Žemės kultūrose, be to, šiame bendrumų kontekste sušvinta mintis, kad senoji lietuvių kultūra yra viena ir nepakartojama, o jos sklaida - mūsų dabarties likimas.“

    Eugenijus Jovaiša, akademikas, archeologas, istorikas

  • Agnė Matulaitė. Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams

    zaliKnygoje „Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams“ – psichologės-psichoterapeutės Agnės Matulaitės tekstai, netikėtos, jautrios įžvalgos apie mūsų kasdienybę ir santykius, kūną ir jausmus, baimes ir atvirumą sau, kitam, savo gyvenimui.

    „Sveikas neurotikas – tai aš pati. O gal šiek tiek ir Tu. Nuolat ieškantis. Bandantis kažin ką gerinti. O gal tik suprasti. Išsilaižyti žaizdas. Nerimstantis ir kartu visai sveikai funkcionuojantis. Tikiuosi, ši ne visai iškepusi, netobula, bet svarbių nesąmonių knyga (iš dalies todėl ir pavadinta žaliais sausainiais) padės kam nors (at)pažinti save. Galbūt apkabins kažką, kas jaučiasi vienišas ar nesuprastas. O gal paskatins pasijausti stipresniam, nes jau yra kažkas kitas, kas dvejoja, nežino ir to nesibaimina. O gal baiminasi, bet vis tiek žengia į priekį. Gal leis atviriau bendrauti mums vienam su kitu realybėje? Daugiau rizikuoti. Jautriau skaudėti, bet smagiau ir džiaugtis.“

    Agnė Matulaitė

    „Jums pažįstamas tas jausmas, kai po visus namus ieškai kokio nors daikto ir netikėtai randi savo kišenėje? Arba kai eini pro tą pačią vietą keletą kartų per dieną ir staiga pastebi, ko iki tol nematei? Taigi. Agnė visiškai netikėtai kitaip rašo apie tai, ką mes kasdien patiriame, bet dažnai to nepastebime ir nepakankamai įsisąmoniname.“

    Dr. Paulius Skruibis, psichologas

    Skaityti daugiau: Agnė Matulaitė. Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams

  • Lina Vėželienė. Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete

    kabenetePsichologė-psichoterapeutė Lina Vėželienė knygoje „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ kviečia pažinti save geriau nei leidžiate save pažinti psichologams.

    „Iš esmės ši knyga apie meilę. Dirbdama psichoterapinį darbą atradau dėsningumą: kiek žmogus geba mylėti ir kiek yra kitų mylimas, tiek jis ir sveikas.“ (Lina Vėželienė)

    Knyga „Septynios didžiosios nuodėmės“, paremta pačios autorės suvokimu, kodėl kai kuriems žmonėms nepadeda psichoterapija. Ji suprato, jog tam tikros asmenybės ydos neleidžia žmogui atsiverti ir pasiduoti gydymui, o tos ydos arba silpnybės dažniausiai sutampa su mums puikiai pažįstamomis didžiosiomis nuodėmėmis krikščionybėje. Knygoje autorė aiškinasi, kas yra tas „kažkas“, kas trukdo žmogui jausti pilnatvę – būti iš tikrųjų laimingam, stipriai mylėti, jausti visišką ramybę. 
     „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ padės ne tik atpažinti savo ydas ar kitus trukdžius jaustis laimingam, bet ir labiau suvokti aplinkinius. Knygoje autorė naudojasi savo darbine patirtimi, čia daug gyvų istorijų, pokalbių, žymių psichologų, filosofų ir dvasinių mokytojų minčių. Skaitytojui tai – kelias į tikrą ir sveiką gyvenimą, neįkyrūs patarimai, kaip įveikti sunkumus ir baimes. 

    Knyga skirta visiems, kurie domisi saviugda, dvasiniu tobulėjimu, psichoterapija. Religinis nuodėmių aspektas neturėtų atgrasyti netikinčiųjų, nes autorė stengiasi nenutolti nuo savo profesijos ir nesileidžia į religinius apmąstymus. Nuodėmės sąvoka knygoje turi psichoterapinį pagrindą.

    Skaityti daugiau: Lina Vėželienė. Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete

  • Elizabeth Kilbey. Vaikystė tarp ekranų

    vailysteŠiais laikais daugumą vaikų labai sunku atplėšti nuo kompiuterių ekranų. Jie leidžia vis daugiau laiko virtualioje erdvėje ir dėl to nukenčia ne tik bendravimas šeimoje ir su bendraamžiais, bet ir vaiko vystymasis. 

    Kaip atitraukti vaiką nuo kompiuterio, kad namai kasdien nevirstų kautynių lauku?

    Kodėl daugelis tėvų jaučiasi bejėgiai norėdami į savo rankas perimti vaikų elgesio internetinėje erdvėje kontrolę?

    Kokias neigiamas pasekmes vaikų psichikai gali turėti ilgas buvimas virtualioje erdvėje?

    Kaip kompiuteris veikia vaiko smegenis?

    Kokių gali kilti sunkumų bendraujant su daug laiko prie virtualaus tinklo praleidžiančiu vaiku?

    Ar tai gali turėti įtakos jo valgymo įpročiams ir svoriui?

    Kaip laikas virtualioje erdvėje veikia vaiko vystymąsi ir jo raidą?

    Kaip grąžinti vaiką į realų bendravimą?

    Kokius žaidimus pasiūlyti, kad atplėšti vaiką nuo mirguliuojančių ekranų?

    Kaip organizuoti laisvalaikį, kad vaikas kuo mažiau laiko leistų prie išmaniųjų prietaisų?

    Kaip sukurti saugią šeimos aplinką namuose?

    Skaityti daugiau: Elizabeth Kilbey. Vaikystė tarp ekranų

  • Marcelijus Martinaitis. Gyvenimas į praeitį. Prisiminimų atšvaitai

    atsvaitai„Atsiranda toks malonumas: pagyventi atgal, pratęsti savo gyvenimą į praeitį. Imi džiaugtis tokiais paprastais dalykais – kad esi, kad matai, kad sėdi, kad galvoji, kad prisimeni... Dabar save vadinu laisvu ir nepriklausomu menininku... Dabar galiu rašyti arba nerašyti, eiti kur nors arba ne. Noriu, kad toks gyvenimas kuo ilgiau tęstųsi. Gal pasakyčiau kitaip – štai kartais sėdžiu ir šildausi prie besikūrenančios krosnies, lyg būčiau sugrįžęs iš savo gyvenimo... 

    Niekada negalvojau ir negalvoju apie jokius postus kaip atlygį už savo nusistatymus ar veiksmus. Norėjau rašyti, gyventi, kad man niekas netrukdytų, kad pats galėčiau tvarkyti savo gyvenimą. Man buvo siūlomos ir pareigos, ir deputatystė. Maniau ir manau, kad tam nesu tinkamas. Kaip aš galiu būti, sakysim, ministras, kad štai mano katinas mane nuolat terorizuoja, išsireikalauja iš manęs, ko tik jis užsimano. Tikras reketininkas. Tuoj suėstų mane visokie oligarchai, pataikūnai, šnibždeikos...“
    Marcelijus Martinaitis

  • Nora Roberts. Vieną vasarą

    vasaraPopuliaraus žurnalo, rašančio apie visuomenės garsenybes, fotografei Brajenai Mičel iš anksto aišku, kad visą vasarą trankytis po Ameriką su ciniškuoju paniurėliu fotožurnalistu Šeidu Kolbiu – ne pats maloniausias užsiėmimas. Bet jeigu jie nori išleisti išsvajotąjį nuotraukų albumą, teks ištverti. Porelė leidžiasi į kelionę, abu ieško savojo „auksinio kadro“. Įtampa persmelktų santykių tyloje staiga suskamba pati gražiausia pasaulyje dviejų vienišų širdžių melodija.

  • Tea Obreht. Tigro žmona

    zmonaRomanas „Tigro žmona“ - bene skambiausias 2011 metų literatūrinis debiutas. Jo autorė - jauna iš Balkanų kilusi JAV rašytoja Téa Obreht (Tėja Obrecht, gim. 1985 m.). Rafinuotai subtilia magiškojo realizmo ir Emiro Kusturicos filmus primenančio vaizduotės šėlsmo derme alsuojantis kūrinys, vos pasirodęs, išsyk patraukė kritikų dėmesį ir netrukus pelnė prestižinį Jungtinės Karalystės apdovanojimą „Orange Prize for Fiction“ (autorė tapo jauniausia šios premijos laureate per visą jos skyrimo istoriją), buvo nominuotas gausybei kitų apdovanojimų ir imtas versti į daugelį Europos bei pasaulio kalbų.

    Romano veiksmas vyksta neįvardytoje, po ilgų karo metų atsigaunančioje Balkanų šalyje, intriguojantys dabarties įvykiai susipina su neįtikėtinais praėjusio amžiaus vidurio nutikimais. Jauna gydytoja Natalija sužino, kad paslaptingomis aplinkybėmis mirė jos senelis, su kuriuo nuo mažens ją siejo ypatingi santykiai. Prisiminusi jo pasakotas istorijas, Natalija įsitikina, kad prieš mirtį senelis ieškojo paslaptingojo „bemirčio“ - nemirtingo žmogaus ir nesenstančio klajūno. Mėgindama suprasti, kodėl jos racionalus ir pasakomis netikintis senelis leidosi į tokias paieškas, Natalija sužino neįtikėtiną „tigro žmonos“ istoriją: vieną žiemą Antrojo pasaulinio karo metais jo vaikystės kaime, užverstame sniegu ir neprieinamame net vokiečiams, įjunksta lankytis tigras, pabėgęs iš subombarduoto zoologijos sodo, o jį globoti imasi kurčnebylė mergina.

    Užburiančiai pasakodama šeimos legendą, be kita ko, gvildenančią ir universalias netekties bei meilės temas, ir sumaniai megzdama kelių stebuklinių istorijų, - jos atrodo per daug magiškos, kad būtų tikros, - siužetus, autorė labai pagauliai ir gyvai atskleidžia šiurpų ilgų, įsisenėjusių konfliktų Balkanuose vaizdą.

  • Rokas Flick. Išlikę karo verpetuose

    karoRomano „Emma, pastoriaus duktė“ autoriaus nesyk buvo prašoma parašyti tęsinį. Skaitytojams buvo įdomu sužinoti, kaipgi toliau klostėsi į Prūsų Lietuvą atvykusių zalcburgiečių, susigiminiavusių su lietuvninkais Gariniais, likimas.

    Romane „Emma, pastoriaus duktė“ pasakojama apie XVII a. Austrijoje gyvenantį malūnininką Vilhelmą Langę, dviejų sūnų tėvą. Vyresnysis sūnus Vilhelmas baigęs mokslus įgyvendino tėvo svajonę, tapo protestantų pastoriumi. Jis vedė ankstesnio pastoriaus našlę Aną Šmit, auginančią sūnelį, paskui Langėms gimė dukra Emma.

    XVIII a. viduryje Zalcburgo arkivyskupas liepė protestantams per tris mėnesius išsinešdinti iš šalies. Vilhelmas Langė, išduotas žmonos, su dukra ir anūku leidosi į sunkią kelionę – į Prūsų Lietuvą, lietuvninkų žemes, varganą kraštą, nuniokotą maro ir kitų nelaimių. Prievartinė emigracija į Prūsijos karalystę tremtiniams tapo išsigelbėjimu, kita vertus, teko prisitaikyti prie atšiauroko klimato, naujo gyvenimo būdo, mokytis sutarti su vietos gyventojais lietuvninkais, į atvykėlius tremtinius žiūrinčiais su neslepiama neapykanta.

    Šiame romane „Išlikę karo verpetuose“ – tai tarsi ano pasakojimo tęsinys – nuo tų įvykių praėjo daugiau kaip 20 metų. Prūsų Lietuva, kaip ir visa Prūsijos karalystė, įsivėlusi į karą, kuris vėliau bus pavadintas Septynerių metų karu (1756–1763). Šis karas apėmė tiek daug valstybių, kad turėtų būti vadinamas pirmuoju pasauliniu. Daugiau kaip penkerius metus Prūsų Lietuvą niokojo carinės Rusijos kariuomenė, ir tai buvo nepaprastai sunki našta.

    Emmos Garinės ir jos vyro mokytojo Edvino Garinio namuose Gumbinėje susirinkę giminaičiai ir ypatingas svečias, Kionigsbergo universiteto profesorius, studentų pramintas Tutmoziu, aptarinėja jau kone ketverius metus vykstančio karo įvykius. Iki šiol karas beveik nepalietė Garinių šeimos, tačiau po to taikaus pasisėdėjimo užgriuvo nelaimės: Garinių sūnus Edvinas Jaunesnysis, Albertinos studentas, įsivėlė į pasipriešinimo kovą. Ir jo sesers Evelinos likimas susiklostė visai ne taip, kaip ji tikėjosi. Ir vyriausiojo sūnaus Frydricho Martyno laukė skaudi išdavystė. Vienintelė Emma Garinė nepalūžo, pasiryžusi būti kiekvienam patarėja ir guodėja.

    Archeologas, ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras prof. Rokas Flick skaitytojui jau žinomas kaip romanų „Šiaurės Sachara“, „Paskutinis traukinys“ (tarptautinio literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį...“ konkurse 2012 m. už abi knygas rašytojui įteikta Prozos nominacija), „Pradingę klajojančiam smėlyje“, „Emma, pastoriaus duktė“ autorius.

  • Karin Alvtegen. Tikėtina istorija

    istorijaHelena su vyru nusiperka buvusią ūkininko sodybą ir įkuria viešbutį. Išsipildo sena jos svajonė. Tačiau Helenos santuoka ima byrėti ir netrukus virsta skyrybomis. Jai lieka viešbutis, sudužęs gyvenimas ir nelaiminga paauglė dukra.

    Finansininkas Andersas, sėkmingai kopiantis į karjeros viršūnę, susikrovęs didžiulį turtą, staiga pajunta gyvenimo beprasmybę.

    Senis Verneris gyvena miške, kaimo žmonės jį laiko keistuoliu, atsiskyrėliu, jo požiūris į gyvenimą daugeliui atrodo nesuprantamas. Tačiau ir Helenai, ir Andersui jis atveria akis – kiekvienas jų gali pasirinkti kitą gyvenimo kelią...

    Kas sukelia mūsų pyktį, prietarus, neapykantą, šykštumą, pavydą? Kurdama šį romaną garsi švedų rašytoja Karina Alvtegen lankė psichologijos kursus, ypač domėjosi žmogaus mąstymu. Pasak rašytojos: „Kiek žmonių, tiek ir tikrovės sampratų. Bet koks vertinimas ribotas, o kartais net klaidingas, visus potyrius mes filtruojam per savo patirtį.“

    Ko gero, stulbinantis Alvtegen pasakotojos talentas paveldėtas iš jos giminaitės Astridos Lindgren – jai vienai pirmųjų Alvtegen patikėjo savo kūrybos paslaptį. Autorės romanai išversti į 30 pasaulio kalbų. Literatūros mėgėjai, sako, kad „Alvtegen puslapiai verčiasi patys“. Lietuvių skaitytojams šis rašytoja jau puikiai pažįstama – lietuviškai išleisti jos romanai „Dingusi“, „Kaltė“, „Išdavystė“, „Gėda“, „Šešėlis“.