Virginija Kulvinskaitė. Kai aš buvau malalietka

malalietkaPirmą kartą apie laukinį dešimtąjį dešimtmetį Vilniuje pasakoja jauna moteris. Kioskeliai, reivai, pirmieji Vilniaus naktiniai klubai, tūsai, vėliau – doktorantūra ir tarptautinės konferencijos. Filologė, labiau už viso pasaulio literatūrą vertinanti betarpiškas patirtis. Pastangos pritapti, meilė, malonumo troškimas, laimės akimirkos, purvas. Ir žinojimas, kad neprapulsi. Į tradicinius įvaizdžius netelpanti tapatybė. Jokio sentimentalumo. Jokių pasiteisinimų. Jokios patetikos.

Vilniaus gatvės ir pastatai tampa kertiniais atminties žemėlapių taškais. Visos istorijos tikros, bet ne visos nutiko pačiai autorei. Tai ištisos kartos patirtis. Vilniečių žargonu kalbama apie santykius, seksą, depresiją, akademinį pasaulį.

Šiandieninis romanas – tai ir žanras, ir pareiškimas: šiandien reikia nuo stereotipų išlaisvinančių pasakojimų. Šiandien jau esame pasiruošę tokiai literatūrai.

„Jau seniai teko skaityti taip atvirai parašytą knygą! Nevyniojant į vatą čia kalbama ne tik apie seksą, narkotikus ir meilę, bet ir apie nuobodulį, liūdesį ir beprasmybę. Tai dar sudėtingiau. Bet Kulvinskaitė, išvengdama patoso bei egzaltacijos, meistriškai susidoroja ir su šiuo iššūkiu.“

 Aušra Kaziliūnaitė